Prostatos vėžio stadijų nustatymas ir rizikos vertinimas

Prostatos vėžys yra viena dažniausių vyrų onkologinių ligų, tačiau daugelis atvejų pasižymi lėtu augimu ir palankia prognoze. Ši liga retai būna mirtina – penkerių metų išgyvenamumo rodiklis siekia beveik 98 %. Vis dėlto, tikslus nustatymas, kiek išplitęs navikas, ir tinkamas gydymo plano parinkimas reikalauja išsamaus vertinimo. Toliau aptarsime, kaip vertinama prostatos vėžio stadija, rizikos lygis, kokios yra pagrindinės vertinimo priemonės bei kaip priimami svarbūs sprendimai dėl gydymo.

Kaip nustatoma prostatos vėžio stadija

Kai nustatomas prostatos vėžys, svarbu suprasti, ar liga apsiriboja prostata, ar jau išplitusi už jos ribų. Šią informaciją gydytojai gauna taikydami kompleksinius tyrimus bei naudodamiesi tam tikromis klasifikavimo sistemomis.

Pagrindinė naudojama sistema – TNM, skirstanti vėžį pagal auglio dydį (T), vėžinių limfmazgių skaičių (N) ir metastazių buvimą (M). Tuo remiantis parenkamos ir gydymo alternatyvos.

• T (navikas): nustato pagrindinio naviko dydį ir išplitimą.
• N (limfmazgiai): vertina ar vėžys apėmė netoliese esančius limfmazgius.
• M (metastazės): parodo, ar liga išplitusi į tolimus organus.

Be šių tyrimų, labai svarbus ir PSA kraujo tyrimas, leidžiantis įvertinti prostatos specifinio antigeno kiekį kraujyje – padidėjęs rodiklis rodo aktyvesnę ligos eigą.

Naviko tyrimas mikroskopu (biopsija) leidžia nustatyti ląstelių pakitimų laipsnį ir suteikia svarbios informacijos apie ligos pobūdį. Dažniausias tyrimo būdas – daugiasluoksnė adatinė biopsija, per kurią paimami prostatos audinio mėginiai, dažniausiai su ultragarsiniu arba magnetinio rezonanso kontroliu.

Naviko diferencijavimo vertinimas: Gleasono sistema ir rizikos grupės

Nustatant prostatos vėžio agresyvumą, reikšmingą vaidmenį atlieka naviko diferencijavimo laipsnis arba kitaip – Gleasono balas. Ši sistema remiasi vėžinių ląstelių išvaizda palyginus su sveiku prostatos audiniu ir lemia, kiek liga tikėtina augs ir plis ateityje.

• 1–5 balai: nuo labiausiai į normalią liauką panašių iki mažiau diferencijuotų navikų.
• Dauguma prostatos vėžių įvertinami 3 ar aukštesniu balu.

Neretai navikas sudarytas iš dviejų pagrindinių skirtingo laipsnio zonų – šių balų suma sudaro bendrą Gleasono balą (nuo 2 iki 10). Pagal šią sumą vėžys skirstomas:

• Geras diferencijavimas (švelnus, žemo laipsnio): 6 ar mažiau.
• Tarpinis laipsnis: balas lygus 7.
• Aukštas laipsnis: 8–10 balų.

Tarptautiniu mastu naudojamos ir pažangesnės grupės – “Grade Groups”, kurios skalėje nuo 1 iki 5 dar tiksliau apibrėžia naviko agresyvumą. Mažiausias grupės numeris rodo, kad navikas tikėtina augs lėtai, didžiausias – kad vėžys agresyvesnis ir linkęs plisti sparčiai.

Rizikos grupių nustatymas

Naujai diagnozavus prostatos vėžį, kiekvieną atvejį specialistai vertina individualiai. Svarbiausia – įvertinti, kaip greitai liga gali progresuoti ir pagal tai parinkti tinkamiausią gydymo metodą.

Praktikoje taikomos įvairios gairės, kuriose atsižvelgiama į PSA lygį, aplinkybes rentgeno ar magnetinio rezonanso tyrimų metu, genetinius rodiklius ir šeimos ligų istoriją. Pagrindinės rizikos grupės pagal šiuos principus gali būti:

• Labai nedidelė rizika: ankstyva stadija, gerai diferencijuotas navikas, PSA mažiau nei 10 ng/ml, vėžys aptiktas viename ar dviejuose mėginiuose ir užima mažesnę dalį visų biopsijų.
• Nedidelė rizika: ankstyvos stadijos, maža PSA vertė.
• Tarpinė rizika (palanki ir nepalanki): priklauso nuo naviko laipsnio, biopsijos parodymų ir kitų veiksnių.
• Didelė/ labai didelė rizika: pažengusi stadija, didelis PSA kiekis, aukšti naviko laipsniai ar išplitimas į kelias biopsijos vietas.

Rizikos vertinimo priemonės

Be pagrindinių rekomendacijų, gydytojai naudoja išplėstines rizikos vertinimo sistemas. Viena pirmųjų buvo D’Amico klasifikacija, kurioje, vertinant ligos pasikartojimo tikimybę, svarbūs PSA lygis, Gleasono balas ir naviko stadija.

Taip pat pasitelkiami specialūs “nomogramų” modeliai – matematinės schemos, leidžiančios remiantis asmeniniais rodikliais (pvz., PSA lygis, naviko stiprumas, biopsijos rezultatai), prognozuoti gydymo sėkmę ar ligos pasikartojimą net keliolikai metų į priekį.

Kita svarbi sistema – CAPRA (Cancer of the Prostate Risk Assessment), kuri visus svarbiausius rodiklius (diagnozės amžius, PSA rodikliai, naviko laipsnis, klinikinė stadija, biopsijos duomenys) sudeda į bendrą balų sumą, leidžiančią įvertinti riziką ir suplanuoti gydymą.

Pastaraisiais metais naudojami ir genų bei baltymų tyrimai (genominiai ir proteominiai testai), kuriais galima dar tiksliau įvertinti vėžio agresyvumą: analizuojama, kokie konkretūs genai ar baltymai veikia vėžinėse ląstelėse. Tokie testai tampa vertingu sprendimų priėmimo įrankiu individualizuojant gydymą.

Ar visiems būtina prostatos vėžio patikra?

Sprendimas, ar tikrintis dėl prostatos vėžio, priklauso nuo asmeninių aplinkybių ir amžiaus. Gydytojai nerekomenduoja profilaktinės patikros jaunesniems nei 40 metų vyrams, o vyresniems nei 70 metų ar gyvenantiems trumpiau nei 10–15 metų, patikra taip pat dažnai nėra aktuali. Tarp šių amžiaus grupių – sprendimas turi būti priimamas individualiai, pasitarus su gydytoju ir įvertinus visus rizikos veiksnius.

Biopsijos poreikio prognozavimo įrankiai

Be vėžio eigos prognozės, svarbu ir išvengti perteklinių biopsijų. Todėl sukurtos matematinių skaičiuoklių sistemos, kurios įvertina įvairių veiksnių visumą: PSA kiekį, tyrimų duomenis, amžių, šeimos vėžio istoriją ar ankstesnių biopsijų rezultatus. Šie įrankiai padeda sumažinti perteklinių, nebūtinų biopsijų riziką ten, kur jų nauda abejotina.

Gydymo galimybės ir sprendimų priėmimas

Prostatos vėžio gydymas gali labai skirtis priklausomai nuo ligos stadijos, rizikos lygio ir asmeninių pageidavimų. Ankstyvos stadijos ligos atvejais, kai vėžys užaugęs lėtai, dažnai pasirenkama aktyvi stebėsena – nuolatinis būklės sekimas, neatliekant jokio gydymo, kol to nereikia. Kai kurie vyrai renkasi palaukti ir stebėti, ypač jei navikas nepavojingas ir simptomų nėra.

Dažnai gydant naudojama radioterapija ar chirurginės operacijos, o sprendimą, kokį gydymą rinktis, reikia priimti atsižvelgiant į šalutinių poveikių riziką bei savo asmeninį požiūrį į galimą gyvenimo kokybę gydymo metu ir po jo.

Išvada

Didelis prostatos vėžio išgyvenamumas lemia, kad sprendimai dėl diagnostikos ir gydymo yra labai atsakingi. Tikslūs diagnostiniai tyrimai, rizikos įvertinimas ir paciento norai – svarbiausi elementai, leidžiantys pasirinkti optimalų gydymo kelią. Individualus požiūris ir bendradarbiavimas su gydytoju – pagrindas sėkmingam rezultatui.