Kaip nustatomas prostatos vėžys

Prostatos vėžio ištyrimas paprastai prasideda nuo PSA (prostatos specifinio antigeno) kraujo tyrimo bei skaitmeninio tiesiosios žarnos tyrimo. Jei šių tyrimų rezultatai nėra normalūs, gydytojas gali rekomenduoti papildomus tyrimus – ultragarsą, magnetinio rezonanso tomografiją ar biopsiją. Biopsijos metu nustatomas Gleasono balas, kuris atspindi naviko agresyvumą ir padeda numatyti gydymo eigą.

Žingsniai nuo įtariamo iki nustatyto vėžio

Iš pradžių taikomi paprasti ir greiti tyrimai, kurie padeda įvertinti riziką. Jeigu rezultatai rodo padidėjusią tikimybę sirgti prostatos vėžiu, atliekami detalesni ištyrimai: vaizdiniai tyrimai ir biopsija. Taip nustatoma, ar iš tiesų yra vėžys, kokio jis tipo ir ar yra išplitęs į kitus organus.

Prostatos vėžio ankstyvoji paieška

Neretai prostatos vėžys nustatomas ankstyvoje stadijoje, kai žmogus net nejaučia jokių simptomų. Pagrindiniai ankstyvosios paieškos tyrimai – PSA testas ir skaitmeninis tiesiosios žarnos tyrimas. Šie metodai yra efektyviausi, kai taikomi kartu.

Dažniausiai reguliari patikra rekomenduojama nuo 50 metų, tačiau jei yra rizikos veiksnių, pavyzdžiui, šeimos istorija, profilaktinius tyrimus pravartu pradėti anksčiau. Nors PSA testas padeda laiku pastebėti pakitimus, jis nėra vėžio diagnozė – padidėjęs PSA gali būti ir dėl kitų priežasčių.

Kas turi įtakos PSA rodmenims?

• Gerybinė prostatos hiperplazija ar uždegimai gali kelti PSA lygį.
• Metams bėgant PSA kiekis kraujyje natūraliai didėja.
• Kai kuriems vyrams sergant prostatos vėžiu PSA gali likti normalus.
• Tam tikri vaistai gali mažinti PSA rodiklius.

Vertinant PSA tyrimo rezultatus svarbiausia atsižvelgti į rodmenų pokytį laikui bėgant, o ne vien į skaičių konkrečią dieną. Staigus didėjimas gali rodyti ligos progresavimą.

Detalesni tyrimai

Nustačius padidėjusį PSA ar aptikus mazgą, skiriami papildomi tyrimai. Vienas svarbiausių – transrektinis prostatos ultragarsas, kurio metu įvertinama prostatos struktūra. Dažniausiai šis tyrimas atliekamas kartu su biopsija, kurios metu imami audinių mėginiai iš įvairių prostatos vietų. Rezultatai leidžia nustatyti, ar yra pakitusių ląstelių, kiek jos agresyvios.

Biopsija gali būti atliekama atsižvelgiant į vaizdinių tyrimų duomenis – tikslingai ar atsitiktinai paimamos kelios dešimtys audinių mėginių. Procedūra trunka apie 20–30 minučių, po jos gali pasireikšti lengvas skausmingumas ar kraujo priemaišos šlapime, išmatose, spermoje.

Modernios diagnostikos priemonės

• Daugiaparametrinis magnetinis rezonansas leidžia tiksliau įvertinti prostatos pakitimus ir sumažinti nereikalingų biopsijų poreikį.
• Specialios genetinės analizės (PCA3 ir kiti tyrimai) pasitelkiamos atvejais, kai PSA išlieka aukštas, bet klasikinėse biopsijose vėžys neaptinkamas.

Vėžio išplitimo (stadijos) įvertinimas

Paskyrus diagnozę, svarbu išsiaiškinti, kiek ligos yra išplitę. Gleasono balas skiriamas įvertinus dviems naviko vietoms būdingas ląstelių savybes – kuo didesnis balas, tuo didesnė agresyvumo rizika. Pagal šią sistemą vėžiai skirstomi į žemą, vidutinį ar aukštą laipsnį. Be Gleasono balo, įvertinamos ir kitos aplinkybės: PSA lygis, naviko dydis ir išplitimo laipsnis.

Papildomai gali būti atliekamas magnetinis rezonansas, kompiuterinė tomografija, kaulų ar PET tyrimai. Prostatos vėžys dažniausiai išplitęs pasiekia limfmazgius ar kaulus (dažniausiai stuburą, dubenį, šlaunis).

Prostatos vėžio stadijos

Ligos išplitimas apibūdinamas remiantis TNM klasifikacija. T reiškia pirminį naviką, N – regioninius limfmazgius, M – tolimas metastazes.

• 1 stadija: navikas mažas, tik vienoje pusėje ar joje dalyje, nesijaučia apčiuopiant.
• 2 stadija: navikas jaučiamas, bet neišplitęs už prostatos.
• 3 stadija: vėžys perauga prostatos ribas į aplinkinius audinius, bet dar ne visus.
• 4 stadija: navikas perauga į tolimus organus arba limfmazgius.

Ligos eiga priklauso nuo šių rodiklių – ankstyvos stadijos gydomos sėkmingiau, vėlyvos – sudėtingiau, dažnesni recidyvai.

Grupavimas pagal riziką

Svarbu nustatyti ne tik stadiją, bet ir rizikos grupę. Ji nustatoma pagal PSA, biopsijos rezultatus, naviko dydį, ir kitus duomenis.

• Labai maža rizika: navikas rastas tik biopsijoje, mažas PSA, labai ankstyva stadija.
• Maža rizika: navikas yra 1 ar 2 stadijos, PSA mažas, ląstelės beveik nepakitę.
• Vidutinė rizika: navikas didesnis ar PSA vidutinis.
• Didelė rizika: navikas išplitęs, aukštas PSA, ląstelės stipriai pakitusios.
• Labai didelė rizika: navikas išplitęs į kelis organus arba aukščiausių agresyvumo požymių.

Kaip nustatomas recidyvas?

Po gydymo kai kuriems pacientams vėžys gali atsinaujinti. Dažniausiai pasikartojimas gali būti vietinis (prostatos srityje) arba tolimas – pavyzdžiui, kauluose. Rizika didesnė, jei pradinė stadija buvo pažengusi, vėžys išplitęs ar turėjo didelį Gleasono balą.

Po gydymo reguliariai stebimas PSA. Svarbūs parametrai: kaip greitai šis rodiklis didėja, iki kokio žemiausio lygio jis sumažėja, ir kaip greitai vėl kyla. Tai leidžia įvertinti gydymo sėkmę ir riziką, kad liga grįš.

Jei randamas padidėjęs PSA arba pasireiškia nauji simptomai, gali būti paskirti papildomi kaulų, kompiuterinės tomografijos ar kitų tipų tyrimai.

Kitos susirgimų priežastys, imituojančios prostatos vėžį

Nustatant prostatos vėžį svarbu atmesti kitas panašius simptomus sukeliančias ligas. Dažniausiai sutinkamos:

• Gerybinė prostatos hiperplazija (prostatos padidėjimas)
• Prostatos uždegimai (ūmus arba lėtinis prostatitas)
• Šlapimo takų infekcijos
• Piktybiniai navikai šlapimo pūslėje

Modernūs vaizdiniai tyrimai gerokai padėjo atskirti šias ligas tarpusavyje ir išvengti klaidų diagnozuojant.

Ką reiškia teigiamas prostatos patikros testas?

Gavus teigiamą prostatos tyrimo atsakymą, dar nereiškia, kad būtinai nustatytas vėžys. PSA testas nėra visiškai tikslus, klaidingų teigiamų rezultatų būna gana daug. Todėl gydytojas gali kartoti tyrimą ar skirti papildomų procedūrų – pavyzdžiui, biopsiją – jog galutinai paaiškėtų, ar tai tikrai vėžys.

Kas yra Gleasono balas?

Gleasono balas taikomas vertinant prostatos vėžio ląstelių piktybiškumą. Atliekant biopsiją, tiriami du skirtingi naviko mėginiai – kiekvienas vertinamas pagal tai, kaip stipriai skiriasi nuo sveikų ląstelių. Gautus balus sudėjus, gaunamas bendras rezultatas: kuo jis aukštesnis, tuo vėžys laikomas agresyvesniu ir pavojingesniu.