Kaip nustatoma hiperkalemija

Padidėjęs kalio kiekis kraujyje, vadinamas hiperkalemija, nustatomas tada, kai serumo kalio koncentracija viršija 5,5 mmol/l. Šią būklę gali lemti įvairūs veiksniai: padidėjęs kalio suvartojimas su maistu ar gėrimais, sutrikęs kalio pasišalinimas su šlapimu, išmatomis ar prakaitu, taip pat kalio patekimas į kraują iš ląstelių. Tam tikri vaistai taip pat kelia riziką, nes skatina kalio kaupimąsi organizme.

Kokios yra hiperkalemijos priežastys?

Inkstų funkcijos nepakankamumas – tiek ūminis, tiek lėtinis – dažniausiai lemia hiperkalemiją. Kai inkstai nebegali atlikti savo filtravimo funkcijos, kalis nesugeba būti pašalintas iš organizmo ir jo kiekis didėja. Prie kitų rizikos veiksnių prisideda hormonų pusiausvyros sutrikimai, kai sumažėja aldosterono kiekis organizme, taip pat tam tikros medžiagų apykaitos būsenos ar vaistai.

Kaip diagnozuojama hiperkalemija?

Atsitiktinai užfiksuoti padidėję kalio kiekiai ne visada reiškia tikrąją hiperkalemiją. Kartais tyrimo atsakymas gali būti klaidingai aukštas dėl kraujo tyrimo technikos, pavyzdžiui, jei per stipriai ar ilgam laikui užveržta turniketas, ar jei pacientas tiriant stipriai spaudė kumštį. Tokiu atveju kalis išsiskiria iš kraujo ląstelių ir rodiklis būna didesnis nei yra iš tikrųjų. Todėl gydytojas pirmiausia pakartotinai patikrina kalio kiekį.

Kraujas ir laboratoriniai tyrimai

• Inkstų funkcijos rodikliai: Atliekami šlapalo (BUN) ir kreatinino tyrimai. Jie atspindi, kaip veikia inkstai. Jie dažnai įtraukiami į bendrą biocheminį kraujo tyrimą. Prie papildomų rodiklių priskiriami natris, chloras, bikarbonatai, gliukozė, o šių medžiagų balansas gali padėti įvertinti medžiagų apykaitos būklę ar nustatyti acidozę.
• Bendras kraujo tyrimas: Ištiriama, ar nėra uždegiminių reakcijų ar infekcijos (pagal leukocitų kiekį), ar nėra mažakraujystės. Mažakraujystė, susijusi su raudonųjų kraujo kūnelių irimu, gali lemti papildomą kalio išsiskyrimą į kraują.
• Aldosterono tyrimas: Jei kraujyje yra daug kalio ir mažai natrio, gydytojas gali paskirti hormono aldosterono kiekio tyrimą. Jo stoka dažnai susijusi su žemu kraujospūdžiu ir hiperkalemija.
• Kreatinkinazės (CPK) tyrimas: Didelis šio fermento kiekis rodo galimą raumenų pažeidimą. Tokiais atvejais iš raumenų į kraują išsiskiria ne tik kreatinkinazė, bet ir kalis. Jei sutrinka inkstų funkcija, vystosi būklė, vadinama rabdomiolize.
• Urikemija ir fosfatemija: Kai organizme irimo metu skyla daugybė ląstelių, į kraują patenka ne tik kalis, bet ir šlapimo rūgštis bei fosforas. Tokios būklės dažnesnės sergant hemolizine anemija, pjautuvine ląstelių liga ar po intensyvios chemoterapijos.
• Digoksino kiekis kraujyje: Tam tikri vaistai, tarp jų ir digoksinas, gali didinti kalio kiekį. Jei gydomasi digoksinu, atliekamas kraujo tyrimas stebėti vaisto koncentraciją ir prireikus koreguoti dozę.

Papildomai gydytojai, įvertinę simptomus ir kitus veiksnius, gali paskirti tyrimus, kurie tiksliau atskleidžia hiperkalemijos priežastis.

• Vaistai, galintys padidinti kalio kiekį:
  • Spironolaktonas ir kiti aldosterono antagonistai
  • Angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai
  • Angiotenzino receptorių blokatoriai
  • Tam tikri antibiotikai
  • Imunosupresantai
  • Kaliui tausojantys diuretikai

Šlapimo tyrimai kalio pertekliui įvertinti

Paprastas šlapimo tyrimas leidžia ištirti ar nėra kraujo, baltymo, gliukozės ar uždegimo požymių. Tai gali padėti nustatyti, ar inkstai patologiškai praleidžia baltymus, ar vystosi uždegimas. Taip pat atliekamas šlapimo kalio ir natrio kiekio įvertinimas. Jei šių medžiagų kiekis šlapime tinkamas, vadinasi inkstų funkcija iš esmės nėra sutrikusi, o hiperkalemijos priežasties reikėtų ieškoti kitur. Jei įtariama rabdomiolizė, gali būti tirta šlapimo mioglobino koncentracija.

Širdies tyrimų svarba

Esant didelei hiperkalemijai, kyla pavojus širdies ritmui. EKG (elektrokardiograma) yra pagrindinis būdas laiku įvertinti gyvybei pavojingus pokyčius. EKG parodo, kaip elektrinis impulsas sklinda per širdies raumenį. Kylant kalio kiekiui, elektrokardiogramos pokyčiai tampa vis ryškesni. Viršijus 5,5 mmol/l, gali matytis smailūs T danteliai – ženklas, kad pakito skilvelių sugrįžimas į ramybės būseną. Aplink 6,5 mmol/l p-dalys gali išnykti, o 7,0 mmol/l – QRS kompleksas išsiplečia, liudydamas uždelstą skilvelių aktyvaciją.

Dar aukštesni skaičiai dažniausiai sukelia pavojingas aritmijas (sinusinę bradikardiją, skilvelines aritmijas), o didžiausia – visišką širdies sustojimą. Nors EKG negali parodyti hiperkalemijos priežasties, ji padeda suprasti būklės sunkumą ir laiku imtis gydymo veiksmų.

Kaip atskirti hiperkalemiją ir hipokalemiją?

Abu šie elektrolitų pusiausvyros sutrikimai gali sukelti rimtas širdies ir raumenų problemas. Hipokalemija – kai kalio per mažai, pasireiškia nuovargiu, silpnumu, raumenų spazmais, net paralyžiumi ar kvėpavimo funkcijos nepakankamumu. Hiperkalemijos simptomai – rankų ir kojų tirpimas, dilgčiojimas, šleikštulys, dujų kaupimasis, raumenų silpnumas.

Kokie požymiai rodo, kad kalio per daug?

Staiga pakitus kalio kiekiui, žmogus gali pajusti širdies plakimą, dusulį, krūtinės skausmą, pykinimą ar vėmimą. Didžiausią pavojų tokie simptomai kelia sergantiems inkstų ligomis ar diabetu – pastebėjus tokius negalavimus, svarbu kuo greičiau kreiptis pagalbos.

Kodėl sergant inkstų ligomis didėja kalio kiekis?

Pažengusi inkstų liga lemia, kad sutrinka kalio šalinimas iš organizmo. Net ir įprastas kalio kiekis maiste jau tampa problema, nes inkstai nebesugeba jo pašalinti, tad kalio koncentracija kraujyje kyla.

Kas dar didina hiperkalemijos riziką?

Padidėjusi rizika stebima sergant kepenų ciroze, širdies nepakankamumu, kai kuriomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, amiloidoze ar pjautuvine ląstelių liga. Taip pat didesnę tikimybę patiria vartojantys tam tikrus vaistus, apie kuriuos buvo kalbėta anksčiau.

Nustatydamas hiperkalemiją, gydytojas vertina ne tik laboratorinių tyrimų rezultatus, bet ir vaistus bei lėtines ligas, ieškodamas priežasties ir vertindamas rizikos veiksnius.