Kaip nustatyti stemplinę išvaržą

Hiatalinė išvarža yra būklė, kai skrandžio ar net kitų pilvo organų dalis patenka aukščiau už diafragmą – link krūtinės ląstos. Dažnai ši išvarža net nesukelia jokių pojūčių, todėl dažniausiai nustatoma atsitiktinai, pavyzdžiui, atliekant krūtinės ląstos rentgeno tyrimą dėl visai kitos priežasties.

Kaip diagnozuojama hiatalinė išvarža

Dauguma hiatalinių išvaržų yra per mažos, kad būtų galima jas aptikti be specialių tyrimų ar pajusti per odą. Tik retkarčiais didesnius išvaržos atvejus galima pastebėti patiems, tačiau dažniausiai tikslią diagnozę nustato gydytojas, pasitelkęs įvairius vaizdinius tyrimus.

Dažniausiai taikomi tyrimai

• Rentgeno tyrimas: Pirmieji įtarimai apie hiatalinę išvaržą neretai kyla peržiūrint įprastą krūtinės ląstos rentgenogramą. Tačiau mažesnės išvaržos gali būti sunkiai pastebimos, todėl tam tikrais atvejais skiriami papildomi tyrimai.
• Bario kontrastinis tyrimas: Laikomas vienu tiksliausių metodų ieškant hiatalinių išvaržų. Prieš tyrimą pacientui sugirdomas skystis su bariu, kuris paryškina stemplės bei skrandžio sieneles rentgeno nuotraukose. Tyrimo metu gali būti keliamos padėties stalo padėtys, o eigoje pacientas išgeria dar papildomai bario.
• Kompiuterinė tomografija (KT): Kartais diagnozei patikslinti ar sudėtingesniais atvejais, pavyzdžiui, esant buvusioms pilvo operacijoms ar nutukimui, taikomas KT tyrimas. Juo itin svarbu įvertinti situacijas, kai įtariama skrandžio susisukimas ar organų užspaudimas.
• Viršutinės virškinamojo trakto endoskopija: Atlikus šią procedūrą tiesiogiai apžiūrima stemplė, skrandis ir dvylikapirštė žarna naudojant lankstų optinį aparatą – endoskopą. Prieš procedūrą pacientui skiriama raminamųjų ir gali būti purškiamas vietinis anestetikas į gerklę. Tyrimas dažniausiai trunka nuo 10 iki 20 minučių, po jo reikia palaukti, kol atslūgsta vaistų poveikis.
• Stemplės manometrija: Tai specialus testas, padedantis įvertinti stemplės ir jos rauko veiklą. Dažniausiai atliekamas planuojant chirurginį gydymą ar įtariant stemplės judėjimo sutrikimus. Plonas vamzdelis su jutikliais leidžiamas pro nosį į stemplę ir fiksuojami spaudimo pokyčiai ryjant.
• Stemplės pH matavimas: Atliekant šį testą, fiksuojamas rūgštingumo pokytis stemplėje per 24 valandas. Procedūros metu specialus zondas įvedamas pro nosį ir prijungiamas prie matuoklio, kuris registruoja rūgšties epizodus. Šis metodas dažniau taikomas tiriant rūgšties refliuksą nei ieškant hiatalinės išvaržos.

Hiatalinių išvaržų klasifikavimas

Nustačius hiatalinę išvaržą, ji suskirstoma pagal tipus. Tai padeda gydytojui nuspręsti dėl tolesnio stebėjimo ar gydymo ir aiškiau įvertinti, ar išvarža gali kelti papildomų komplikacijų.

• 1 tipo (slystanti): Dažniausia forma, kai skrandis išlieka savo vietoje, bet jo dalis per diafragmos angą įslysta į krūtinės ląstą ir gali periodiškai grįžti atgal.
• 2 tipo (parastemplinė): Išvarža lieka prisitvirtinusi šalia stemplės ir juda mažai ar visai nejuda per diafragmos angą.
• 3 tipo: Tokio tipo metu ne tik skrandžio, bet ir gastroezofaginės jungties dalis užlenda į krūtinės ląstą.
• 4 tipo: Sudėtingiausias atvejis, kai į krūtinės ląstą patenka ir kiti organai, pavyzdžiui, žarnynas ar kepenys.

Diferencinė diagnostika

Sergant hiataline išvarža dažnai pasireiškia rūgšties refliukso simptomai – rėmuo, atpylimas. Tačiau kai kuriems žmonėms, ypač esant didesnei išvaržai, pasireiškia sunkesni požymiai, tokie kaip stiprus skausmas krūtinėje, vėmimas ar aštrus dusulys. Net patvirtinus hiatalinę išvaržą, gydytojui gali reikėti atmesti kitus galimus ligų variantus, jei simptomai yra stipresni nei galėtų sąlygoti išvaržos dydis.

• Skausmas dėl širdies ligų (angina): Jam patvirtinti gali būti atliekamas fizinio krūvio mėginys.
• Plaučių uždegimas: Tiriama atliekant krūtinės rentgenogramą ir kraujo tyrimus.
• Lėtinis refliuksas: Susijęs su nuolatiniu rėmeniu ir burnos ar dantų erozijos požymiais.
• Skrandžio pabaigos užspaudimas: Tokiu atveju pažeidimas randamas skrandžio ir dvylikapirštės žarnos sandūroje, o ne diafragmos angoje.

Santrauka

Hiatalinės išvaržos yra sudėtingos diagnostikos reikalaujantis sutrikimas, kurį patvirtinti dažniausiai galima tik atlikus vaizdinius tyrimus – rentgenogramą, bario tyrimą, KT arba endoskopiją. Kiti metodai, tokie kaip stemplės raumenų ar rūgštingumo vertinimas, padeda tiksliau įvertinti situaciją ir parinkti gydymo planą. Po diagnozės gydytojas ne tik nustato išvaržos tipą, bet ir įsitikina, ar simptomus nesukelia kita liga, o tada jau svarsto gydymo alternatyvas.