Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) diagnostika

Lėtinės obstrukcinės plaučių ligos (LOPL) diagnozavimas reikalauja įvairių tyrimų ir įvertinimų – nuo kraujo tyrimų bei pulso oksimetrijos iki plaučių funkcijos ištyrimų ir vaizdinių tyrimų. Vienas svarbiausių iš jų – spirometrija (kvėpavimo testas), kuri leidžia aptikti ligą dar prieš pasireiškiant ryškiems simptomams ir stebėti jos eigą.

Simptomų įvertinimas ir rizikos veiksniai

LOPL galima įtarti žmonėms, kuriems pasikartoja ar užsitęsia kvėpavimo sunkumai, dažnas kosulys ar dusulys. Ligos išsivystymo rizika ypač didėja rūkantiems ar tiems, kurių aplinka užteršta smalkėmis, dulkėmis ar kitomis kenksmingomis medžiagomis.

Neretai LOPL simptomai painiojami su kitomis ligomis, tokiomis kaip astma ar dažnos plaučių infekcijos. Tačiau tik gydytojo konsultacija ir tyrimai leidžia tiksliai nustatyti diagnozę.

Ankstyvieji požymiai ir savikontrolė

Nors kai kurie simptomai, kaip nuolatinis kosulys ar dusulys net atliekant įprastą veiklą (lipant laiptais, vaikštant, sportuojant), gali pasirodyti nerimauti neverčiantis, jie gali būti pirmieji LOPL ženklai. Taip pat verta atkreipti dėmesį į varginantį mieguistumą net po gero poilsio, knarkimą ar rytinį gerklės perštėjimą – tai gali būti susiję ir su kitais kvėpavimo sutrikimais, pavyzdžiui, miego apnėja, kuri dažnai pasitaiko kartu su LOPL.

Rūkantiems, kvėpuojantiems užterštu oru ar dirbantiems pavojingomis sąlygomis reikėtų būti ypač dėmesingiems ankstyviems simptomams. LOPL yra progresuojanti liga, todėl ankstyvas jos nustatymas padeda efektyviau valdyti eigą ir užkirsti kelią komplikacijoms.

Išsami apžiūra ir fizinis įvertinimas

Pirmasis vizitas pas gydytoją paprastai pradedamas detalia paciento pokalbio ir ligos istorijos apžvalga. Šios informacijos pagalba gali būti atskirti LOPL nuo kitų panašiai pasireiškiančių ligų.

Fizinio patikrinimo metu vertinama kūno temperatūra, pulsas, kvėpavimo ir kraujospūdžio rodikliai. Padidėjęs kvėpavimo dažnis (daugiau nei 20 kartų per minutę) suaugusiems rodo kvėpavimo takų distresą ar kitus rimtus sveikatos sutrikimus.

Gydytojas stebi kvėpavimo sunkumų požymius: iškeltas kaklo venas, garsų švokštimą, dusulį ar prakaitavimą. Klausydamas krūtinę stetoskopu, specialistas gali aptikti švokštimus arba kitus su LOPL ar kvėpavimo takų infekcijomis susijusius garsus.

Išorinius LOPL požymius galime aptikti ir rankose bei kojose – pavyzdžiui, blyški ar melsva oda rodo deguonies stoką, o patinimas blauzdose, čiurnose ar pėdose – vėlyvąsias komplikacijas, tokias kaip plaučių hipertenzija ar dešiniosios širdies nepakankamumas.

Dažnai atliekamas ir šešių minučių ėjimo testas, vertinantis asmens fizinį pajėgumą ir kvėpavimo sistemos atsaką į krūvį.

Laboratoriniai ir kvėpavimo funkcijos tyrimai

Be apžiūros, svarbu atlikti įvairius kraujo ar kvėpavimo testus, kurie padeda objektyviai įvertinti plaučių būklę. Pulso oksimetrija – paprastas būdas matuoti kraujo prisotinimą deguonimi. Šis tyrimas atliekamas šviesos davikliu, dažniausiai uždedamu ant piršto, ir rezultatas gaunamas per kelias sekundes.

Tirpstantis ar nuolat mažėjantis deguonies kiekis organizme gali rodyti plaučių funkcijos blogėjimą. Normali pulso oksimetrijos reikšmė – nuo 95% iki 100%.

Plaučių funkcijos testai padeda detaliau įvertinti kvėpavimo takų būklę. Kvėpavimo difuzijos testai parodo, kaip efektyviai plaučių alveolės perneša deguonį į kraują, o kūno pletismografija leidžia išmatuoti plaučių tūrį įvairiose kvėpavimo fazėse ir nustatyti bendrąjį plaučių tūrį.

Spirometrija

Spirometrija – pagrindinis LOPL diagnozės ir sunkumo nustatymo metodas. Atliekant tyrimą, reikia įkvėpti ir iškvėpti į specialų vamzdelį. Tai leidžia nustatyti keletą svarbių rodiklių:

• Priverstinis gyvybinis plaučių tūris (FVC) – oro kiekis, kurį galima jėga iškvėpti po gilaus įkvėpimo.
• Priverstinis iškvėpimo tūris per 1 sekundę (FEV1).
• FEV1/FVC santykis – parodo, kiek oro lieka plaučiuose po maksimalaus iškvėpimo.

Šie rodikliai leidžia gydytojui tiksliai įvertinti, ar yra plaučių ventiliacijos sutrikimų ir kokio jie sunkumo.

Be kvėpavimo funkcijos, paprastai atliekami kraujo tyrimai. Pilnas kraujo tyrimas gali padėti aptikti uždegiminius procesus ar aukštą hemoglobino lygį, kuris kartais kompensuoja deguonies trūkumą. Arterinio kraujo dujų tyrimas (ABG) tiksliai parodo deguonies ir anglies dioksido kiekį kraujyje, svarbų sprendžiant apie kvėpavimo paramą ar deguonies terapiją paūmėjimų metu.

Taip pat gali būti atliekamas genetinis alfa-1 antitripsino trūkumo tyrimas, jei LOPL įtariama jaunesniems žmonėms ar esant šeiminei šios ligos istorijai, nes ši būklė gali lemti kitokį gydymo pasirinkimą.

Vidaus organų vaizdiniai tyrimai

Diagnostiniai vaizdo tyrimai – pavyzdžiui, krūtinės ląstos rentgenograma ar kompiuterinė tomografija (KT) – dažnai naudojami vertinant LOPL požymius ir ligos eigą.

Rentgeno nuotrauka gali parodyti plaučių struktūrinius pakitimus – padidėjusį plaučių oringumą, suplokštėjusį diafragmos kupolą, padidėjusią širdį ar susidariusias bulas (oro prisipildytas ertmes), tačiau vien rentgeno tyrimo LOPL patvirtinti nepakanka.

KT tyrimas leidžia matyti smulkesnius plaučių pažeidimus ir padeda atskirti LOPL nuo kitų panašių ligų. Kartais prieš KT tyrimą į veną leidžiama kontrastinė medžiaga, kuri išryškina smulkius plaučių pokyčius.

Diferencialinė diagnostika: ką svarbu atmesti?

Nustatyti LOPL galima sunkiau, jei kartu yra ir kitų ligų, turinčių panašių simptomų. Gydytojai dažniausiai atsižvelgia į kelias svarbiausias pacientų skundų priežastis:

• Astma
• Širdies nepakankamumas
• Bronchektazės
• Tuberkuliozė
• Obliteruojantis bronchiolitas

Astmos ir LOPL skirtumai

Abi ligos gali sukelti švokštimą, dusulį bei galimybę sportuoti. Tačiau astmai būdingas simptomų atsiradimas įvairiame amžiuje, dažnai po kontakto su tam tikrais dirgikliais (žiedadulkės, šaltis, infekcijos); simptomai tarp priepuolių dažnai išnyksta. LOPL dažniausiai vystosi vyresniame amžiuje bei lydi nuolatinis, progresuojantis dusulys, kurį paūmina kvėpavimo takų infekcijos.

Kai kuriems žmonėms abi ligos gali pasireikšti vienu metu, stipriai blogindamos fizinį pajėgumą.

Kitos susijusios būklės

• Širdies nepakankamumas paprastai išsivysto po širdies infarkto ir pasireiškia dusuliu, kojų patinimu, širdies padidėjimu ar sulėtėjusiu jos judesiu (pastebima echoskopijos metu).
• Bronchektazės – bronchu išsiplėtimas, dėl kurio kaupiasi dideli gleivių kiekiai, dažnai pasikartoja bakterinės infekcijos, o plaučiuose per auskultaciją girdimas šiurkštus „krepitavimas“ (LOPL dažniau būdingas švokštimas), rentgenograma rodo bronchų sienelių sustorėjimą.
• Tuberkuliozė sukelia užsitęsusį kosulį, karščiavimą, svorio kritimą ir storas ar su krauju skrepliuojamas skreplius. Krūtinės rentgenogramoje matyti skysčių pripildytos ertmės, o kraujo ar skreplių tyrimuose aptinkama sukeliančioji bakterija.
• Obliteruojantis bronchiolitas dažniausiai vystosi jaunesniems nerūkantiems žmonėms, progresuoja sparčiai ir dažniausiai apima tik dalį plaučių. KT metu matomos reti plaučių vietų tankio pokyčiai, o FEV1 rodiklis paprastai nukrenta žemiau 40% normos.

Kaip vertinama LOPL eiga ir sunkumas?

LOPL stadijos nustatomos pagal pasaulinę GOLD klasifikaciją, kuri remiasi kvėpavimo funkcijos (oro tėkmės) ribojimu nuo 1 iki 4 laipsnio. Ligos eigai įvertinti pacientai taip pat skirstomi į grupes A, B ir E pagal paūmėjimų dažnį. Tai padeda parinkti tikslingiausią gydymą ir pritaikyti prie individualių poreikių.

Gavus diagnozę, galima efektyviai sulėtinti ligos progresavimą – padeda žalingų įpročių atsisakymas, infekcijų profilaktika ir gydymo nuoseklumas. Tinkamas gyvenimo būdo keitimas ir savalaikis gydymas leidžia ilgiau išlaikyti gerą savijautą.

Kaip spirometrija padeda nustatyti LOPL?

Spirometrijos rezultatai svarbūs ne tik nustatant diagnozę, bet ir vertinant pažeidimo sunkumą. FEV1/FVC sumažėjimas rodo LOPL, o FEV1 rodiklis padeda nustatyti stadiją:

• FEV1 ≥ 80% – lengva eiga
• FEV1 50–80% – vidutinė eiga
• FEV1 30–50% – sunki eiga
• FEV1 < 30% – labai sunki eiga

Kaip gydytojas atskiria LOPL nuo astmos?

Jei spirometrijos rezultatai rodo pakitimus, gali būti paskirtas papildomas testas su bronchius plečiančiais vaistais. Jei kvėpavimo funkcija pagerėja pavartojus vaistų, dažniau įtariama astma. Jei reikšmingo pagerėjimo nėra – didesnė tikimybė, kad tai LOPL.