Kaip diagnozuojamas grybelis

Jei ant odos pastebėjote raudoną, iškilų, apskritą bėrimą, kurio kraštai plinta į išorę, labai tikėtina, kad tai – grybelinė odos infekcija, vadinama grybeliniu kerpligiu. Pirmasis žingsnis įtariant šią ligą – paprastas vizualinis įvertinimas, nes daugeliu atvejų bėrimas išraiškingai formuoja žiedą, kurį atpažinti gana nesudėtinga. Tačiau jei grybelis pažeidžia kitus odos plotus ar buvo gydytas kortikosteroidais, vaizdas gali būti ne toks tipiškas.

Kaip galima įtarti grybelinį kerpligį

Pastebėję niežtintį, žiedišką, lėtai plečiantįsi bėrimą, žinokite – tai pagrindinis požymis. Svarbu atkreipti dėmesį ir į rizikos veiksnius: dažnai infekcija perduodama nuo sergančių gyvūnų, ypač kačių ir šunų. Jei jūsų augintinis neteko šiek tiek kailio ar turi šiurkščių, pleiskanojančių odos plotų, ir pats galite būti užsikrėtę, net jei bėrimų dar nėra.

Vis dėlto daugeliu atvejų neįmanoma tiksliai nustatyti, kaip užsikrėtėte grybeliu.

Kodėl verta pasirodyti specialistui

Nors grybelinis kerpligis dažnai būna gana savitas, kai kurios odos ligos – pavyzdžiui, žvynelinė ar egzema – gali atrodyti panašiai. Tik specialistai gali patikimai atskirti grybelį nuo kitų odos problemų. Netinkamas gydymas gali pabloginti būklę, todėl, radus neaiškų bėrimą, verta pasitarti su gydytoju.

Diagnostiniai tyrimai ir laboratoriniai metodai

Paprastai gydytojas nustato grybelio sukeltas odos infekcijas vien apžiūrėjęs bėrimą. Tipiška ant rankų ar kojų pasirodžiusio grybelio žiedo forma palengvina diagnozę. Vis dėlto tam tikrose vietose grybelis gali atrodyti kitaip: atsiranda iškilūs, pleiskanojantys, susiliejantys bėrimai, panašūs į kitas odos ligas.

Kai diagnozė abejotina arba bėrimas nesugeba aiškiai parodyti savo kilmės, gydytojas gali nuspręsti atlikti papildomą tyrimą. Jam naudojamas odos gremžimas – naudojant sterilų ašmenį arba stikliuką, nuo pažeistos vietos surenkama nedaug odos ląstelių. Tai neskausminga, tik trumpam gali būti nepatogu.

Gauta medžiaga sumaišoma su kalio hidroksido (KOH) tirpalu. Šis tirpalas ištirpdo ląsteles ir leidžia mikroskopu aptikti grybelio grybieną. Jei matoma grybiena, gydytojas gali tiksliai patvirtinti grybelio buvimą.

Kai grybelio įtariama galvos plaukuose ar barzdos srityje, gali tekti paimti keletą plaukų, o jei infekcija pažeidė nagus – nuimti nedidelę nago dalį ir paimti medžiagos iš po nago.

Kultūros tyrimas

Jei po KOH tyrimo atsakymas neaiškus arba laboratorijoje nerandama grybelio, gydytojas dažnai siūlo atlikti pasėlio – kultūros – tyrimą. Tai pats tiksliausias metodas: odos mėginys dedamas į specialią terpę, kurioje grybeliai pradeda augti, jei jų yra. Nors tokiam tyrimui reikia palaukti iki kelių savaičių, gautas rezultatas parodo ne tik grybelio buvimą, bet ir tikslų jo tipą. Tai ypač svarbu, jei gydymas neveiksmingas ir reikalinga tikslinė terapija.

Su kuo dažnai supainiojamas grybelinis kerpligis

Kerpligio simptomus galima supainioti su kitomis odos problemomis, ypač kai liga pasireiškia ne įprastose vietose. Dažniausios panašios būklės:

• Rato formos egzema arba apvali pleiskanojanti egzema
• Pityriazė – rausvi, pleiskanojantys bėrimai
• Žvynelinė
• Laimo liga (nors ši būklė pasitaiko kur kas rečiau nei grybelis)

Galvos odos ar barzdos grybelis kartais primena šias ligas:

• Folikulitas, ypač barzdos srityje
• Alopeciją areatą
• Seborėjinį dermatitą

Kiti diagnostikos metodai

Kartais naudojama ir speciali ultravioletinė šviesa – Wood’o lempa. Nors šis metodas dažniausiai nepakankamai tikslus grybelinio kerpligio atvejais, reptoreptomos ar kai kurių bakterinių odos infekcijų atveju gali būti naudingas diferencijuojant kitus susirgimus. Wood’o lempa leidžia atskirti kai kurias ligas pagal tai, kaip infekuoti plotai švyti ultravioletinėje šviesoje. Tačiau jei grybelis nesušvinta, tai dar nereiškia, kad jo nėra.