Mielių infekcijų diagnostika

Mielių infekcijos dažnai yra nemaloni, tačiau plačiai paplitusi problema, su kuria per gyvenimą susiduria daug žmonių, turinčių makštį. Dažniausiai ši infekcija pasireiškia niežuliu, deginimu ir balkšvu, varškę primenančiu išskyromis. Nors šie simptomai gali kelti diskomfortą ir paveikti nuotaiką ar savivertę, jie retai sukelia ilgalaikių pasekmių, jei laiku skiriamas tinkamas gydymas.

Diagnozės ypatumai

Tiksliai nustatyti mielių infekciją gali tik gydytojas, apžiūrėjęs gleivinę ir įvertinęs makšties išskyras. Vien išskyrų pobūdžio nepakanka – svarbu laboratoriniai tyrimai, ypač jei simptomai kartojasi arba atrodo neįprasti. Dažniausiai imamas tepinėlis, kurį vėliau apžiūri mikroskopu, norint patikrinti, ar iš tikrųjų yra Candida rūšies mielių.

Savarankiški testai namuose

Vaistinėse galima rasti testų, skirtų makšties pH nustatymui. Šie testai vertina aplinkos rūgštingumą, bet tiesiogiai neparodo, ar esate užsikrėtę mielių grybeliu. Jei pH pakilęs, didesnė tikimybė, kad susiduriate su bakterine vaginoze (BV), tačiau normalus pH labiau siejamas su mielių infekcija.

Svarbu suprasti, kad makštyje mielių natūraliai visada yra ir tik jų perteklinis dauginimasis sukelia simptomus. Todėl namų sąlygomis atlikti testai nėra visiškai patikimi ir negali tiksliai parodyti, ar būtent mielės sukelia negalavimą. Pradėti gydymą tik remiantis tokio testo rezultatais reikėtų tik tuo atveju, jei esate sirgę lygiai tokiomis pačiomis diagnozuotomis infekcijomis anksčiau.

Laboratoriniai tyrimai

Standartinis tyrimas mielių infekcijai aptikti – mikroskopinis makšties išskyrų ar tepinėlio ištyrimas. Nepaprastai svarbu, kad tyrimas būtų atliktas teisingai – gydytojas gali pats paimti mėginį arba paaiškinti, kaip tai padaryti savarankiškai. Nors toks tepinėlis ir renkamas namuose, mikroskopiškai jį vertina būtent gydytojas.

Kai atvejai sudėtingesni arba infekcijos nuolat pasikartoja, mėginys siunčiamas į laboratoriją išsamiai analizei – mielių pasėliui. Šis tyrimas leidžia tiksliai nustatyti kuri rūšis sukelia nemalonius pojūčius, ir pagal tai parinkti efektyviausią gydymą. Kai kurie sunkiai pasiduodantys atvejai gali būti susiję su retesnėmis mielių rūšimis. Taip pat egzistuoja ir molekuliniai tyrimai, skirti mielių identifikavimui, tačiau jie nėra tokie naudingi kaip kitų infekcijų atveju, nes dauguma žmonių ir šiaip turi nedidelius šių mikroorganizmų kiekius.

Kaip atskirti kitas ligas?

Dauguma makšties infekcijų, pavyzdžiui, bakterinė vaginozė ar trichomonozė, taip pat gali pasireikšti niežuliu, skausmu šlapinantis ar pakitusiu išskyrų pobūdžiu. Kartais jas sunku atskirti nuo mielių infekcijos be papildomų tyrimų. Bakterinė vaginozė dažniausiai pasireiškia pakitusiu kvapu bei pakilusiu pH, o trichomonozė – gelsvomis ar žalsvomis išskyromis ir dažnesniu kraujavimu tyrimo metu. Tikslus nustatymas padeda skirti tinkamą gydymą, todėl tyrimai yra itin svarbūs.

Kaip atliekamas mielių infekcijos tyrimas?

Mielių infekcijos dažniausiai nustatomos ginekologinės apžiūros metu. Gydytojas apžiūri pažeistą vietą ir paima išskyrų mėginį, kuris vėliau tiriamas mikroskopu. Jei mielių aptikti nepavyksta, medžiaga gali būti siunčiama papildomam ištyrimui į laboratoriją.

Kokie tyrimai patvirtina infekciją?

Pagrindinis laboratorinis tyrimas – pasėlis iš makšties išskyrų. Šiuo būdu išskiriamos ir identifikuojamos mielės, o rezultatai pateikiami po kelių dienų.

Ar reikia ruoštis tyrimui?

Specialus pasirengimas nereikalingas, tačiau rekomenduojama prieš apžiūrą nesidaryti makšties plovimų, nes tai gali pašalinti dalį infekcinės medžiagos ir apsunkinti diagnozę.

Ar vyrai gali sirgti mielių infekcija?

Taip, mielių infekcija gali išsivystyti ir penio srityje (vadinama kandidomikoze). Simptomai dažniausiai pasireiškia neapipjaustytiems vyrams – matomas balkšvas, varškę primenantis išskyros po apyvarpe ar odos raukšlėse. Diagnozei nustatyti taikomi tie patys metodai kaip ir makšties infekcijų atveju.

Kokios ligos gali būti painiojamos su mielių infekcija?

Mielių infekciją galima lengvai supainioti su bakterine vaginoze ar trichomonoziniu vaginitu, o taip pat kitomis lytiškai plintančiomis infekcijomis. Bakterinės vaginozės atveju dažniau pastebimas nemalonus žuvies kvapas, pH pakilęs virš 4,5. Trichomonozės išskyros įgauna geltoną ar žalią atspalvį, o apžiūros metu gali būti lengvesnis kraujavimas.