Kaip nustatomas endometriumo vėžys

Endometriumo vėžys dažniausiai nustatomas, kai moteris kreipiasi į gydytoją dėl neįprasto kraujavimo iš makšties ar pokyčių išskyrose. Visgi diagnozavimo procesas gali prasidėti ir netikėtai – pavyzdžiui, kai kas nors įtartina pastebima profilaktinio ginekologinio patikrinimo metu.

Diagnozės eiga

Kelių žingsnių procesas padeda gydytojams nustatyti galimą ligą. Dažniausiai viskas prasideda nuo detalaus pokalbio su paciente ir išsamios anamnezės surinkimo. Vėliau atliekami įvairūs tyrimai: kraujo tyrimai, vaizdo diagnostika, galiausiai – audinio mėginio paėmimas iš gimdos gleivinės.

Anamnezė ir pokalbis su gydytoju

Jei pastebėtas kraujavimas, ginekologas pirmiausia siekia išsiaiškinti, kada, kaip stipriai ir kokiomis aplinkybėmis prasidėjo šie požymiai. Išsklaidyti abejones padeda klausimai apie lydinčius simptomus – skausmą, karščiavimą ar nemalonų kvapą, apie lytinius santykius bei naudojamus vaistus. Klausimų gali būti ir apie šeimos sveikatos istoriją, o taip pat ir apie naujus makšties išskyrų pokyčius.

Nors dažniausiai endometriumo vėžys pasireiškia kraujavimu, kai kuriais atvejais vienintelis ženklas gali būti bespalvės ar kitokios išskyros, net be kraujo priemaišų.

Fizinis ištyrimas ir papildomi tyrimai

Pirmiausia atliekamas ginekologinis tyrimas, siekiant patikslinti, ar kraujuoja iš tikrųjų gimda, o galbūt problema kyla iš aplinkinių organų – pavyzdžiui, makšties, gimdos kaklelio ar tiesiosios žarnos.

Tyrimai ir laboratoriniai duomenys

Diagnozei patikslinti dažnai skiriami papildomi tyrimai. Tai gali būti tepinėlio iš gimdos kaklelio tyrimas (vadinamasis Pap testas) arba makšties tepinėlis, jei pacientė skundžiasi išskyromis ar kvapu. Žinoma, Pap testas nėra skirtas endometriumo vėžiui nustatyti, tačiau padeda atmesti kitus galimus susirgimus.

• Bendras kraujo tyrimas leidžia įvertinti, ar nėra mažakraujystės.
• Vertinami kraujo krešėjimo rodikliai, skydliaukės funkcija, atliekamas biocheminis kraujo tyrimas.
• Tais atvejais, kai reikia, daromas nėštumo testas.

Vaizdinė diagnostika ir biopsija

Ultragarsinis tyrimas – dažniausiai pirmas rimtas žingsnis aiškinantis kraujavimo ar išskyrų priežastį. Juo vertinama gimda, kiaušidės, kiaušintakiai. Dažnai pradžioje atliekamas pilvo ar dubens išorinis ultragarsas, bet tikras vaizdas gaunamas taikant transvaginalinį ultragarsą, kuomet daviklis įvedamas į makštį.

Transvaginalinis ultragarsas

Šios procedūros metu daviklis būna arčiau gimdos, todėl aiškiai matoma gleivinė, galima įvertinti jos storį ar aptikti neįprastus darinius.

Sono-histerografija su druskos tirpalu

Pilnesniam organo vaizdui išgauti, kartais į gimdos ertmę sušvirkščiamas sterilus druskos tirpalas, po kurio atliekamas ultragarsinis tyrimas. Tai leidžia pastebėti net mažus ar sunkiai matomus darinius, kurių negalima pamatyti įprastu ultragarsu.

Biopsija – pagrindinis tyrimas

Endometriumo biopsija laikoma auksiniu standartu – tik ji gali tiksliai nustatyti, ar gleivinės ląstelėse yra vėžinių pakitimų. Mažas audinio mėginys paimamas dažniausiai procedūros, vadinamos histeroskopija, metu. Procedūra vyksta vietinėje nejautroje – į gimdą per makštį ir kaklelį įvedamas plonas optinis prietaisas, o audinio gabalėlis pašalinamas specialiu įrankiu.

Tyrimo metu išgautą audinį mikroskopu tiria patologijos specialistas.

Jei biopsijos mėginys per mažas ar rezultatai lieka neaiškūs, pasirenkama papildoma procedūra – gimdos kaklelio išplėtimas ir gleivinės išgramdymas (kuretavimas, arba D&C). Tokia intervencija, jau atliekama gydymo įstaigos dienos chirurgijos skyriuje su narkoze ar sedacija. Jos metu, atvėrus gimdos kaklelį, specialiu instrumentu surenkamas didesnis gleivinės mėginys.

Ligos išplitimas

Nustačius endometriumo vėžį, būtina įvertinti, kiek liga pažengusi. Tam pasitelkiami įvairūs tyrimai: plaučių rentgenograma, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tyrimas. Kai kuriais atvejais gali būti rekomenduojamas operacinis ligos stadijos įvertinimas, kai chirurginiu būdu apžiūrimi ir įvertinami galimi vėžio išplitimo židiniai visame organizme.

• 1 stadija – vėžys apribotas tik gimdos kūne
• 2 stadija – liga išplitusi į gimdos kaklelio audinius
• 3 stadija – navikas išplitęs į gimdos paviršių, dubens limfmazgius, kiaušintakius, kiaušides ar makštį
• 4 stadija – metastazavimas į tiesiąją žarną, šlapimo pūslę, limfmazgius kirkšnyse arba tolimus organus, tokius kaip kepenys, plaučiai ar kaulai

Skirtingų amžiaus grupių moterys

Dažniausiai endometriumo vėžys nustatomas moterims, kurios jau nustojo menstruoti. Visgi liga gali išsivystyti ir jaunesnėms ar net paauglėms, nors tai ir retas atvejis. Jei moteris yra 45 metų ar vyresnė, arba turi kitų vėžio rizikos veiksnių, net ir netipiškai jauname amžiuje būtina atmesti ligą, atliekant biopsiją.

• Kraujo pasikeitimai gali būti susiję su kiaušidžių funkcijos sutrikimais, policistinių kiaušidžių sindromu.
• Nėštumas ar kontraceptikų vartojimas taip pat gali sukelti nereguliarų kraujavimą.
• Polipai, miomos ar kitos gerybinės gimdos ligos dažnai taip pat imituoja ligos simptomus.

Galimos kitų ligų priežastys

Ne į kiekvieną kraujavimą visada kaltas vėžys. Kiti, daug dažnesni paaiškinimai dažniausiai būna:

• Makšties ar gimdos gleivinės suplonėjimas menopauzės laikotarpiu
• Gimdos polipai, miomos
• Uždegiminės ligos
• Krešėjimą veikiantys vaistai

Be to, kas atrodo kaip makšties kraujavimas, iš tikrųjų gali būti kilęs iš kitų vietų – šlapimo pūslės ar tiesiosios žarnos. Dėl šios priežasties svarbu pradinė gydytojo apžiūra ir tikslus nusiskundimų įvertinimas, kad tyrimai būtų nukreipti tikslingai – tik tada atliekamas audinio biopsijos tyrimas.

Atsakymai į svarbius klausimus

Ar Pap testas padeda nustatyti endometriumo vėžį?

Pap testas nėra skirtas gimdos gleivinės vėžiui aptikti. Tik itin retais atvejais, atsitiktinai, šiame mėginyje gali būti rasta pakitusių ląstelių, tačiau jis negali patikimai diagnozuoti šios ligos.

Kas dažniausiai serga endometriumo vėžiu?

• Didžiausią riziką turi vartojančios kai kuriuos vaistus – ypač tamoksifeną arba estrogenus be progestino.
• Antsvoris ar nutukimas.
• Nevaisingumas, negimdyta nė karto.
• Ankstyva pirmųjų menstruacijų pradžia ar vėlyva menopauzė.
• Šeimos polinkis į paveldimą nepolipozinį kolorektalinį vėžį.
• Kaloringa, riebi mityba.

Kada reikalinga profilaktinė patikra?

Rekomenduojama tik toms moterims, kurios turi paveldėtą didelio pavojaus genetinį polinkį į tam tikrą storosios žarnos vėžį. Tada nuo 35 metų gydytojas gali rekomenduoti kartą per metus tirti gimdos gleivinės mėginius. Kitos moterys profilaktinės patikros nereikalauja.