Plaučių vėžio diagnostika

Plaučių vėžio diagnozė – sudėtingas procesas, kuris reikalauja ne vieno tyrimo ir išsamaus paciento įvertinimo. Kuo ankstesnė ir tikslesnė ligos nustatymo eiga, tuo didesnė tikimybė parinkti veiksmingą gydymą ir pagerinti paciento išgyvenamumą. Šiame straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai diagnostiniai metodai, simptomai bei plaučių vėžio tipai ir jų stadijos.

Simptomai ir rizikos veiksniai

Plaučių vėžys dažniausiai pastebimas dėl tokių simptomų kaip užsitęsęs kosulys, skrepliavimas krauju, skausmas krūtinėje, sustiprėjantis kosint ar juokiantis, svorio kritimas be aiškios priežasties, silpnumas, nuolatinis nuovargis ir dusulys. Kai kuriems žmonėms gali atsirasti ir nauji švokštimo priepuoliai. Svarbu, kad asmenys, turintys plaučių vėžio riziką – vyresni nei 50 metų, rūkantieji ar neseniai metusieji rūkyti, turintys didelį surūkytų cigarečių skaičių per gyvenimą – būtų reguliariai tikrinami, net ir neturėdami pastebimų nusiskundimų.

Apžiūra ir pirminiai tyrimai

Pirmasis žingsnis įtariant plaučių vėžį – išsami gydytojo konsultacija ir apžiūra. Vertinama paciento gyvenimo ir darbo aplinka, rūkymo patirtis ar bet koks galimas įkvėptas kenksmingas poveikis. Be simptomų, gydytojas gali pastebėti tokius požymius kaip nenormalūs kvėpavimo garsai, padidėję limfmazgiai ar bauzdikaulio pirštų pokyčius.

Vizualizaciniai tyrimai

Viena dažniausių diagnostikos grandžių – krūtinės ląstos rentgeno nuotrauka. Rentgeno tyrimas gali parodyti nenormalius šešėlius ar mazgus, tačiau tai ne visada leidžia tiksliai įvertinti, ar darinys piktybinis. Jei rentgeno vaizdas atrodo įtartinas, skiriama kompiuterinė tomografija (KT). KT leidžia išsamiau pažvelgti į plaučių audinius ir nustatyti mazgų dydį, vietą bei sąsają su kitomis anatomijos struktūromis. Dideli navikai nuo mažų skiriasi (mazgas laikomas iki 3 cm skersmens, o didesnių – masėmis).

Kiti vaizdiniai tyrimai

• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT): suteikia detalų vaizdą, ypač įtariant galvos ar stuburo pažeidimus. Ne visi gali ją atlikti dėl senų metalinių implantų.
• Pozitronų emisijos tomografija (PET): padeda išryškinti aktyviai augančius navikus ir atskirti naviką nuo randėjimo ar senų pažeidimų. Dažnai PET tyrimas derinamas su KT.

Biopsija – galutinė diagnozė

Norint galutinai patvirtinti plaučių vėžio diagnozę, būtina atlikti biopsiją – paimti naviko audinio mėginį. Yra keletas mėginio paėmimo būdų:

• Bronchoskopija: plaučių specialistas lanksčiu aparatu apžiūri kvėpavimo takus ir, pastebėjęs įtartinas vietas, paima audinio mėginius.
• Endobronchinis ultragarsas: naudojamas kartu su bronchoskopu, leidžia detaliai ištyrinėti plotus už kvėpavimo takų sienelių, ypač limfmazgius tarp plaučių.
• Plona adata (FNA): gydytojas, dažnai pasitelkdamas KT kontrolę, įveda ploną adatą per krūtinės ląstą į naviką ir paima mėginį. Ši technika ypač naudinga, kai darinys yra arti plaučio krašto.
• Toracentezė: jeigu aplink plaučius susikaupė skystis, iš jo taip pat gali būti imamas mėginys vėžinėms ląstelėms nustatyti.
• Mediastinoskopija: chirurginė procedūra, kurios metu specialiu instrumentu imami limfmazgių mėginiai iš krūtinės tarpuplaučio.

Paimti audinių mėginiai tiriami mikroskopu, siekiant įvertinti ar yra vėžinių ląstelių, ir kokio tipo jos yra.

Laboratoriniai ir papildomi tyrimai

Diagnozės metu gali būti atliekami ir kiti tyrimai:

• Kvėpavimo funkcijos testai (PFT): tiriamos plaučių galimybės būti pakankamai efektyviems, ypač planuojant chirurgiją.
• Kraujo tyrimai: analizės gali paaiškinti ar navikas paveikė kitus organus ar sukelia tam tikras chemines organizmo permainas.
• Sputumo citologija: skreplių pavyzdžių tyrimas mikroskopu – paprastas, bet ne visada tikslus būdas aptikti vėžines ląsteles, jei navikas pažengęs į kvėpavimo takus.
• Genetiniai tyrimai: tiriamos vėžio ląstelių mutacijos, kurios galėtų būti taikliai gydomos naujausiais vaistais. Ypač svarbu tiriant tam tikras ne smulkių ląstelių plaučių vėžio rūšis.
• Skystoji biopsija: kraujo mėginyje ieškoma naviko DNR fragmentų. Tai leidžia neskausmingai stebėti ligos eigą kai kuriems pacientams.
• PD-L1 baltymo tyrimas: šis baltymas vietomis gausiau išreikštas vėžinėse ląstelėse, o jo kiekis gali padėti numatyti tam tikrų imunoterapinių vaistų naudą.

Vėžio tipas ir stadijos

Po pagrindinių tyrimų svarbu nustatyti, kokio tipo yra plaučių vėžys ir kiek jis išplitęs. Nuo to priklauso tolimesnis gydymo planas.

• Ne smulkiųjų ląstelių plaučių vėžys (NSCLC): sudaro apie 80–85% visų atvejų. Ši kategorija susideda iš trijų pagrindinių tipų:
  • Adenokarcinoma: dažniausia rūšis, dažnai diagnozuojama nerūkantiems, moterims, jaunesniems suaugusiems.
  • Plokščialąstelinė karcinoma: dažniausiai vystosi didžiųjų kvėpavimo takų srityje, susijusi su rūkymu.
  • Stambiųjų ląstelių vėžys: linkęs augti išoriniame plaučių regione, dažniausiai greitai progresuoja.

  Stadijavimas: 0–4 stadijos.

• Smulkiųjų ląstelių plaučių vėžys (SCLC): sudaro apie 15% atvejų ir paprastai būna labai agresyvus, dažnai aptinkamas jau išplitus. Jam taikomos tik dvi stadijos: ribota ir išplitusi.
• Kiti retesni navikai: karcinoidiniai ir neuroendokrininiai navikai (stadijos nuo 0 iki 4).

Vėžio išplitimo nustatymas

Plaučių vėžys dažniausiai plinta į kepenis, antinksčius, kaulus ar galvos smegenis. Todėl papildomai gali būti skiriamas pilvo KT, smegenų MRT, kaulų scintigrafija ar PET tyrimai. Jie padeda tiksliai įvertinti, ar vėžys peržengė plaučių ribas, ir parinkti tinkamiausią gydymo taktiką.

Diferencinė diagnostika

Neretai simptomai ar rentgeno nuotraukų pokyčiai būdingi ne tik vėžiui. Tokie susirgimai kaip plaučių uždegimas, tuberkuliozė, bronchitas, pleuros skysčio susikaupimas, plaučių kolapsas ar lėtinių obstrukcinių plaučių ligų paūmėjimai gali sukelti panašius požymius. Plaučiuose randami mazgeliai gali būti ir dėl infekcijos, gerybinių navikų ar uždegiminių granuliomų. Dėl to daugumai pacientų galutinė diagnozė paaiškėja tik atlikus išsamesnius tyrimus ir stebint dinamiką.

Santrauka

Plaučių vėžys paprastai nustatomas keliais etapais: nuo pirminės gydytojo apžiūros ir simptomų įvertinimo iki sparčiai tobulėjančių vaizdinių tyrimų bei audinių biopsijos. Nors pradinė rentgeno nuotrauka gali parodyti pakitimus, vien jos nepakanka – todėl taikomi KT, MRT, PET tyrimai ir įvairūs biopsijos metodai. Tik patvirtinus diagnozę ir nustačius naviko tipą bei išplitimą, pasirenkamas gydymo planas. Kuo anksčiau pradėtas gydymas, tuo daugiau galimybių pasveikti arba sulėtinti ligos eigą.