Medicininiai tyrimai disautonomijai nustatyti

Daugelio žmonių autonominė nervų sistema laikui bėgant pradeda veikti nebūdingai – ypač vyresniame amžiuje. Pavyzdžiui, daugiau nei ketvirtadalis vyresnių nei 75 metų asmenų susiduria su lengva ortostatine hipotenzija: tai būklė, kai atsistojus gali pasireikšti galvos svaigimas, nes nervų sistema negali tinkamai sureguliuoti kraujospūdžio.

Autonominės nervų sistemos sutrikimų priežastys

Praktiškai bet koks sveikatos sutrikimas ar net gydymo būdas gali neigiamai paveikti autonominę nervų sistemą – tiesiogiai arba netiesiogiai. Šios sistemos veikimo pakitimai vadinami disautonomija. Prieš taikant gydymą, yra svarbu nustatyti, kokia tiksliai tai problema – dažniausiai tam reikia specifinių tyrimų.

Ortostatinio kraujospūdžio tyrimas

Vienas lengviausių testų, padedančių įvertinti autonominės nervų sistemos veiklą, atliekamas naudojant kraujospūdžio matuoklį ir laikrodį. Kraujospūdis bei pulsas matuojami gulint, sėdint ir stovint, tarp kiekvienos pozicijos praeinant maždaug dviem minutėms.

Paprastai kraujospūdis pokyčiai neturėtų viršyti 10 mmHg diastolės ar 20 mmHg sistolės ribos. Jei užfiksuojamas sumažėjimas, tai nebūtinai reiškia autonominės nervų sistemos gedimą – dažnai to priežastis yra skysčių stoka. Tokiais atvejais papildomai stebima širdies ritmo kaita. Jei kraujospūdis sumažėja, širdies ritmas natūraliai turėtų greitėti, o jei to nevyksta, galima įtarti, jog sutrikęs refleksinis vagos nervo veikimas, reguliuojantis širdies darbą.

Papildomi tyrimai prie lovos

Kartais prireikia jautresnių metodų, tokių kaip elektrokardiogramos (EKG) atlikimas atliekant paprastas užduotis. Vienas iš būdų – vertinti elektrinio impulso tarp dviejų EKG bangų santykį 15-tam ir 30-tam širdies dūžiui atsistojus iš sėdimos padėties. Šis metodas padeda įvertinti vagos nervo veikimą. Panašūs tyrimai atliekami stebint širdies ritmo pokyčius giliai kvėpuojant – iki 40 metų amžiaus įkvėpimo ir iškvėpimo ilgio santykis turėtų viršyti 1:2, o mažėjantis šis rodiklis gali signalizuoti apie besivystančią diabetinę neuropatiją.

Kitas nesudėtingas tyrimas – Valsalvos mėginys. Jo metu asmuo stipriai iškvėpia uždažyta burna – taip sukuriant spaudimą, tačiau neleisdamas orui išeiti. Tokia situacija paprastai pagreitina pulsą, o kai kvėpavimas atnaujinamas, širdies ritmas staiga sulėtėja. Jei šios reakcijos nevyksta taip, kaip turėtų, gali būti autonominės nervų sistemos disfunkcija.

Taip pat kartais atliekami kraujospūdžio pokyčių vertinimai po raumenų įtempimo arba po galūnės panardinimo į šaltą vandenį.

Sudėtingesni autonominės sistemos tyrimai

Kai įprasti tyrimai nepadeda išaiškinti problemų, taikomi sudėtingesni diagnostiniai metodai. Vienas iš jų – tyrimas su pasvirimo stalu: pacientas greitai perkeliamas iš vienos padėties į kitą, ir stebimi organizmo atsakai.

Kitas būdas – prakaitavimo vertinimas naudojant specialius cheminius dirgiklius. Jie taikomi lokalizuotai – sukeliamas prakaitavimas tik tam tikroje kūno vietoje, o jautrūs prietaisai matuoja prakaito liaukų veiklos skirtumus skirtingose srityse.

Kai kuriais atvejais įvertinamos hormonų, tokių kaip noradrenalinas, koncentracijos kraujyje reaguojant į stresinius veiksnius, tačiau toks tyrimas naudojamas gana retai.

Prakaitavimo testai

Prakaito liaukas aktyvina simpatinė dalis autonominės nervų sistemos. Prakaitavimo testai padeda nustatyti, ar tam tikra kūno dalis nustojo prakaituoti dėl nervų pažeidimo. Tai nebūtinai pastebima plika akimi, nes kartais iš kitų kūno dalių nubėgęs prakaitas gali sudaryti klaidingą įspūdį. Tyrimo metu pacientas apibarstomas spalvą keičiantiais milteliais – taip aiškiai matomos neprakaituojančios sritys. Tiesa, šis metodas reikalauja daug pasiruošimo ir palieka daug netvarkos.

Konkretūs organų tyrimai

Kadangi autonominiai nervai reguliuoja daugybę organų sistemų, kartais tenka tyrinėti tam tikrą vieną organą atskirai. Dažnai tiriamas akių reakcijos jautrumas, naudojant specialius lašus, arba matuojamas akių ašarojimas – prie vidinio voko krašto įdedamas popieriaus gabalėlis ir vertinama, kiek drėgmės jis sugeria.

Šlapimo pūslės veikla gali būti vertinama specialiu rentgenologiniu tyrimu (cisternograma), o žarnyno judrumas – radiologiniais metodais. Papildomų tyrimų parinkimas priklauso nuo konkrečios situacijos ir numanomo sutrikimo tipo.

Ką svarbu žinoti apie disautonomiją

Nors tyrimų spektras gana platus, dažniausiai pirmiausia atliekami tik paprasčiausi tyrimai prie lovos – sudėtingesni metodai taikomi rečiau. Tai daugiausia susiję su tuo, kad disautonomijos dažnai būna tik dalis bendros ligos, kuri paprastai atpažįstama iš ryškesnių požymių ar įprastų kraujo tyrimų (kaip, pavyzdžiui, sergant cukriniu diabetu).

Patvirtinus autonominės nervų sistemos sutrikimą, išsamesni tyrimai padeda nustatyti tikslią priežastį. Svarbiausia – ne tik slopinti simptomus, bet ieškoti ir šalinti pagrindinį ligos veiksnį. Tik tuomet galima tikėtis, kad autonominės nervų sistemos veikla atsistatys ir vėl bus harmoninga.