Burkholderia cepacia ir cistinė fibrozė

Burkholderia cepacia – tai bakterijų grupė, kuri anksčiau buvo žinoma kaip Pseudomonas cepacia. Nors šios bakterijos infekcijos pasitaiko retai, jos kelia rimtą grėsmę žmonėms, kurie serga cistine fibroze. Dažnai infekcija praeina be jokių požymių, tačiau kai kuriais atvejais ji gali sukelti sunkias, pavojingas gyvybei komplikacijas.

Bakterijos kilmė ir rizikos veiksniai

Šios bakterijos dažniausiai aptinkamos drėgname dirvožemyje bei irti pradėjusiuose augaluose. Ilgą laiką manyta, kad aplinkoje sutinkamos Burkholderia cepacia formos skiriasi nuo tų, kurios užkrečia žmones, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad tai netiesa – užsikrėsti galima tiek nuo užkrėsto žmogaus, tiek nuo užterštų paviršių.

Žmonėms, kurių imunitetas yra stiprus, ši bakterija grėsmės beveik nekelia. Net ir tiems, kurie serga cistine fibroze, B. cepacia infekcijos pasitaiko retai: teigiama, kad šio sukėlėjo randama vos keliems procentams visų cistine fibroze sergančiųjų. Kita vertus, jei vis dėlto užsikrėtimas įvyksta, gydymo procesas gali būti sudėtingas ir užsitęsti.

Pagrindinis infekcijos perdavimo būdas – tiesioginis kontaktas tarp žmonių. Jei žmogus yra užsikrėtęs B. cepacia, jis turėtų ypač vengti artimo bendravimo su kitais cistine fibroze sergančiaisiais arba su asmenimis, kurių imunitetas yra silpnesnis. Kartais mikrobas gali patekti į organizmą ir per užterštus daiktus – kriaukles, stalo paviršius, valgymo reikmenis ar higienos priemones. Jei bakterijos lašeliai yra sausi, jie išlieka gyvybingi apie dvi valandas, o ant drėgnų paviršių gali išgyventi ir iki paro.

Pagrindiniai simptomai

Užsikrėtus B. cepacia, dažniausiai pasireiškia tie patys požymiai, kaip ir kitų kvėpavimo takų infekcijų atveju. Gali pakilti temperatūra, varginti kosulys, dusulys, spūstis krūtinėje ar švokštimas.

Bakterijai patekus į žmogaus organizmą, galimi trys scenarijai:

• Bakterija lieka plaučiuose, tačiau nesukelia jokių simptomų ar ilgalaikių padarinių.
• Bakterijos sukelta infekcija ir uždegimas gali lėtai bloginti plaučių veiklą.
• Kai kuriais atvejais uždegimas plinta visame organizme ir išsivysto vadinamasis „cepacia sindromas”, per kelias savaites smarkiai pažeidžiantis plaučius ir keliantis rimtą pavojų gyvybei.

Kaip diagnozuojama infekcija

Norint nustatyti B. cepacia infekciją, dažniausiai tiriamas skrepliai – kvėpavimo takų gleivių ir seilių mišinys, kuris leidžia išsiaiškinti, ar bakterija yra organizme ir kokios tiksliai jos atmainos.

Kartais vieno tyrimo gali neužtekti, kad būtų patvirtinta infekcija. Tokiais atvejais gydytojas galite rekomenduoti bronchoskopiją, kurios metu į kvėpavimo takus įvedamas plonas vamzdelis su optika, leidžiantis ištirti audinių būklę ir paimti papildomų mėginių.

Gydymo galimybės

Cistine fibroze sergantiems žmonėms, kurie užsikrėtė B. cepacia, rekomenduojama dar kruopščiau laikytis visų gydytojo nurodytų procedūrų: reguliariai valyti kvėpavimo takus, naudoti bronchus plečiančius ar gleives skystinančius vaistus, net jei stiprių simptomų nėra.

Dėl didelio atsparumo antibiotikams, iškilus infekcijos požymiams dažnai prireikia sudėtingo gydymo kelių vaistų deriniais. Pastaraisiais metais vyksta tyrimai, kuriuose nagrinėjama, ar vaistus nanoemulsijos pavidalu galima taikyti gydant ypač atsparias bakterijų formas, tačiau kol kas tokios priemonės plačiau nenaudojamos ir tebėra tyrimų stadijoje.

Optimalų gydymo būdą nustato gydytojas pulmonologas, kuris, įvertinęs paciento būklę bei galimą naudą ir riziką, parenka tinkamiausią schemą. Svarbu žinoti, kad antibiotikus vartojant pernelyg dažnai, gali vystytis dar didesnis jų neefektyvumas.

Kaip saugotis infekcijos

Cistine fibroze sergantiems žmonėms itin svarbu laikytis prevencijos: neliesti galimai užterštų paviršių, nesinaudoti tais pačiais puodeliais, indais, kaukėmis, inhaliatoriais ar higienos priemonėmis. Jei kas nors šalia kosėja ir taip pat serga cistine fibroze, reikėtų laikytis bent trijų žingsnių atstumo. Visuomet pravartu dažnai plauti rankas, ypač po sąlyčio su drėgnais ar potencialiai užterštais daiktais.