Limfoma: simptomai, gydymas ir diagnostika

Limfoma yra kraujo liga, kuri pažeidžia limfinę sistemą. Ši liga atsiranda dėl pakitusių limfocitų – baltųjų kraujo ląstelių. Atsakingi už imuninės sistemos veiklą.

Limfoma gali atsirasti limfmazgiuose ar kituose limfinės sistemos audiniuose. Skiriamos dvi pagrindinės limfomų kategorijos: Hodžkino limfoma (HL) ir kitos, ne Hodžkino limfomos (NHL) formos.

Limfomų prognozė ir gydymas priklauso nuo ligos tipo, stadijos bei kitų specifinių savybių. Įvairiomis diagnostikos priemonėmis gydytojai nustatys tikslią ligos formą ir jos išplitimo laipsnį. Tai padės parinkti efektyviausią gydymo planą.

Svarbiausia – laiku atpažinti ligos simptomus ir pradėti reikiamą terapiją.

Kas yra limfoma ir jos tipai

Limfoma yra vėžio rūšis, kuri pažeidžia kraujo ląsteles, vadinamas limfocitais. Šie limfocitai kartu su kitomis imuninėmis ląstelėmis formuoja žmogaus imuninę sistemą. Limfoma paprastai pažeidžia limfmazgius, blužnį, kaulų čiulpus ir kitus organus.

Pagrindinės limfomos kategorijos

Yra dvi pagrindinės limfomos kategorijos:

• Hodžkino limfoma
• Ne Hodžkino limfoma

Hodžkino limfoma yra viena iš retesnių limfomos rūšių, sudaranti tik apie 10% visų limfomos atvejų. Ne Hodžkino limfoma yra daug dažnesnė, apimanti likusius 90% visų limfomos atvejų.

Limfomos paplitimas ir rizikos faktoriai

Limfoma kasmet suserga daugiau nei 7300 australų ir yra 6-as dažniausias vėžys tarp suaugusių vyrų ir moterų Australijoje. Lietuvoje diagnozuojama apie 400 piktybinių limfomų atvejų per metus. Rizikos faktoriai apima amžių, lytį, imuninės sistemos sutrikimus ir genetinius veiksnius.

Imuninės sistemos vaidmuo

Limfocitai, kurie yra limfomos atsiradimo taikinys, yra svarbiausia žmogaus imuninės sistemos dalis. Dėl to limfoma dažnai siejama su imuninės sistemos sutrikimais, kurie gali būti vienas iš ligos atsiradimo rizikos faktorių.

Limfomos atsiradimo priežastys

Norėjome sužinoti, kodėl atsiranda limfoma. Manoma, kad tai gali būti dėl genetinių ir aplinkos veiksnių. Rizikos faktoriai, kurie padidina šią ligą, yra:

• Imuninės sistemos sutrikimus
• Tam tikras infekcijas, pavyzdžiui, Epstein-Barr virusą
• Cheminių medžiagų ekspoziciją

Amžius, lytis ir šeimos istorija taip pat gali turėti įtakos limfomos atsiradimui. Pavyzdžiui, limfoma dažniau diagnozuojama vyresnio amžiaus asmenims. Rizika išsivystyti šiai ligai yra didesnė tiems, kurių giminėse jau yra buvę limfomos atvejų.

Viena iš dažniausių limfomos priežasčių yra imuninės sistemos sutrikimai. Jie gali būti įgimi arba įgyti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, infekcijų ar autoimuninių ligų. Šie sutrikimai lemia, kad organizmas nebegali tinkamai kontroliuoti nesubalansuoto limfocitų dauginimosi, vedančio prie limfomos išsivystymo.

Pagrindiniai limfomos simptomai

Limfoma gali pasireikšti įvairiais simptomais, kurie dažnai būna neatpažinti pirmaisiais ligos etapais. Daugelis pacientų net nesijaučia blogai ir nepastebi jokių akivaizdžių požymių. Tačiau laiku atpažinti limfomos simptomai gali padėti greitai diagnozuoti ir tinkamai išgydyti šią ligą.

Ankstyvieji ligos požymiai

Vienas iš dažniausių ankstyvųjų limfomos simptomų yra padidėję limfmazgiai. Jie dažnai būna neskausmingi, tačiau pastebimi kakle, pažastyse ar kirkšnyje. Kiti ankstyvieji požymiai gali apimti nuovargį, niežėjimą ir svorio kritimą be aiškios priežasties.

Vėlyvieji simptomai

Kai limfoma progresavo, pasireiškia vėlyvieji ligos simptomai, tokie kaip karščiavimas, naktinis prakaitavimas ir tolimesnis svorio kritimas (vadinamieji B simptomai). Kiti galimi simptomai – kosulys, dusulys, pilvo skausmai ir padidėjęs jautrumas alkoholiui.

Šie simptomai gali skirtis priklausomai nuo limfomos tipo ir pažeistų organų. Todėl svarbu kuo anksčiau kreiptis į gydytoją, jeigu pastebite neįprastus pokyčius savo sveikatoje.

Hodžkino limfomos ypatumai

Hodžkino limfoma yra specifinė limfomos forma. Ji pasižymi unikalių Rīd-Šternbergo (RS) ląstelių buvimu. Šią limfomą galima suskirstyti į du pagrindinius pogrupius.

Klasikinė Hodžkino limfoma sudarina 95% atvejų. Ji dar skirstoma į 4 atskirus potipius. Ši forma dažniau diagnozuojama jaunesniems, 20-35 metų amžiaus asmenims.

Hodžkino limfomoje būdinga ryški dominuojančių Hodžkino ir Reed-Sternberg (RS) ląstelių paplitimas. Šios ląstelės yra unikalios ir jų radimas yra pagrindinis diagnostinis Hodžkino limfomos požymis.

Neretai Hodžkino limfoma pasireiškia kaip neskausmingas įvairių limfmazgių padidėjimas. Dažniausiai tai pasireiškia kakle, pažastyse ar tarpuplaučio srityje. Tinkamai nustačius diagnozę ir pradėjus tinkamą gydymą, Hodžkino limfomos prognozė dažnai būna palanki.

Ne Hodžkino limfomos charakteristikos

Ne Hodžkino limfoma (NHL) apima daugiau nei 80 skirtingų navikų tipų. Jie skiriasi savo agresyvumu, paplitimo modeliu ir prognozėmis. Šie navikai kilę iš limfinės sistemos B arba T ląstelių.

NHL sudaro apie 90% visų limfomos atvejų. Jis yra skirstomas į dvi pagrindines kategorijas – B limfocitų ir T/NK limfocitų navikus.

Pagrindiniai skirtumai nuo Hodžkino limfomos

Pagrindiniai skirtumai tarp Hodžkino ir ne Hodžkino limfomų yra jų kilmė, paplitimo modelis ir agresyvumas. Hodžkino limfoma dažniausiai prasideda vienoje limfmazgių grupėje.

Tuo tarpu ne Hodžkino limfomos gali prasidėti ir paplisti daugelyje organizmo vietų iš karto. Hodžkino limfoma yra lėtesnės eigos ir paprastesnio gydymo. Ne Hodžkino formos dažnai būna agresyvesnės ir sunkiau gydomos.

Dažniausiai pasitaikančios formos

• Folikulinė limfoma
• Difuzinė didelių B ląstelių limfoma
• Lėtinė limfocitinė leukemija/smulkių limfocitų limfoma
• Marginalinės zonos limfoma

Šios pagrindinės ne Hodžkino limfomos formos turi skirtingus specifinius simptomus. Jų eigą ir gydymo metodus. Svarbu diagnozuoti tikslų NHL tipą, kad būtų galima pritaikyti veiksmingą gydymą.

Diagnostikos metodai ir tyrimai

Gydytojai naudoja įvairius būdus, kad diagnozuotų limfomą. Limfmazgio biopsija yra vienas pagrindinių. Audinėlio arba ląstelių paėmimas iš limfmazgio ir jo ištyrimas.

Šis tyrimas gali būti atlikomas įvairiais būdais, priklausomai nuo situacijos. Atvira, stulpeline ar aspiracine biopsija yra galimi variantai.

Imunofenotipavimas yra svarbus diagnostikos būdas. Jis padeda nustatyti ląstelių tipus ir jų pokyčius. Genetiniai tyrimai taip pat svarbūs, kad geriau suprastumėt limfomos kilmę.

Vaizdiniai tyrimai, kaip rentgenograma ir ultragarso tyrimas, padeda įvertinti limfomos paplitimą. KT, MRT ir PET tyrimai taip pat svarbūs. Kraujo tyrimai padeda įvertinti bendrą organizmo būklę.

Šių metodų derinys padeda gydytojams diagnozuoti limfomą. Jie įvertina ligos stadiją ir paraiško tinkamą gydymą.

Limfomos stadijos ir prognozė

Limfomos stadijos nustatomos pagal Ann Arbor klasifikaciją. Ši klasifikacija skiria stadijas I, II, III ir IV. Ankstyvos stadijos, kaip I ir II, yra geresnės prognozės. Išplitusios stadijos, kaip III ir IV, turi prastesnę prognozę.

Prognozės vertinimui naudojami įvairūs indeksai. Pavyzdžiui, Tarptautinis prognostinis indeksas (IPI) yra svarbus. Svarbūs faktoriai yra paciento amžius, ligos stadija, LDH lygis kraujyje, bendrosios sveikatos būklė ir ekstranodalinių pažeidimų skaičius.

Stadijų nustatymo kriterijai

1. I stadija: limfoma apima vieną limfmazgį ar vieną atskirą ekstralimfinį organą.
2. II stadija: limfoma apima du ar daugiau limfmazgių ar išplitusi į gretimus organus.
3. III stadija: limfoma apima limfmazgius ar struktūras abiejose diafragmos pusėse.
4. IV stadija: limfoma plinta difuziškai arba įsiverža į daugelį organų ar audinių.

Prognozės vertinimo faktoriai

• Amžius: vyresni pacientai dažniau serga agresyvesnėmis formomis.
• Ligos stadija: ankstyvos stadijos turi geresnę prognozę.
• LDH lygis kraujyje: padidėjęs lygis rodo agresyvesnę ligą.
• Bendroji būklė: geresnė būklė lemia geresnę prognozę.
• Ekstranodalinių pažeidimų skaičius: didesnis pažeidimų skaičius – prastesnė prognozė.

Visi limfomos stadijos ir prognozės vertinimo faktoriai yra svarbūs. Jie padeda nustatyti tinkamą gydymo planą ir paciento būklės perspektyvą.

Šiuolaikiniai gydymo metodai

Sergant limfoma, svarbu pasirinkti efektyviausius gydymo būdus. Atsižvelgiant į ligos tipą, stadiją ir paciento bendrą būklę. Limfomos gydyme taikomi įvairūs metodai, įskaitant chemoterapiją, radioterapiją, imunoterapiją bei taikinių terapiją. Kai kuriais atvejais pacientams taikoma kamieninių ląstelių transplantacija.

Chemoterapija yra dažniausiai taikomas limfomos gydymo būdas. Tai gydymas vaistais, kurie slopina greitai besidalijančias vėžines ląsteles. Chemoterapijos ciklas paprastai susideda iš kelių etapų, vykstančių tam tikru periodiškumu. Radioterapija dažnai naudojama kartu su chemoterapija, ypač esant ankstyvai ligos stadijai ar norint pagerinti paciento atsaką į gydymą.

Imunoterapija yra šiuolaikinis gydymo metodas, kuris skatina paciento imuninę sistemą kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Viena iš inovatyvių imunoterapijos rūšių yra CAR-T ląstelių terapija. Čia iš paciento paimtos T ląstelės yra genetiškai modifikuojamos, sustiprinama jų antivėžinė veikla ir grąžinamos atgal į paciento organizmą.

Taikinių terapija skirta specialiai keisti ląstelių biologinius procesus, kurie lemia vėžio plitimą. Šis metodas yra tikslingesnis ir paprastai pasižymi mažesniu šalutinių poveikių intensyvumu. Kai kuriais atvejais taikinių terapija gali būti taikoma kartu su kitais gydymo metodais, siekiant pagerinti gydymo efektyvumą.

Kamieninių ląstelių transplantacija yra sudėtingas, tačiau kartais taikomas gydymo būdas, ypač sunkesniais atvejais. Šio metodo esmė – sunaikinti paciento vėžines ląsteles ir jų vietoje įdiegti naujas, sveikesnes kamienines ląsteles, kurios atkurs normalią kraujodarą.

Modernioji onkologija nuolat ieško naujų, efektyvesnių būdų kovoti su limfoma. Šiuo metu tiriamos ir diegiamos naujos technologijos, tokios kaip bispesifidiniai antikūnai. Jie padeda nukreipti imuninę sistemą prieš vėžines ląsteles. Siekiant kuo geresnio gydymo rezultato, pacientams taikomi kompleksiniai gydymo metodai, derinant įvairias terapijas.

Chemoterapijos ir radioterapijos taikymas

Chemoterapija yra pagrindinis metodas daugumai limfomos tipų. Hodžkino limfomai gydyti naudojamas ABVD protokolas. Ne Hodžkino limfomos dažniausiai taikomas R-CHOP protokolas.

Radioterapija naudojama lokaliai, ypač ankstyvose stadijose. Šis derinys gali būti efektyvus kontroliuoti ligą ir pagerinti išgyvenamumą.

Gydymo protokolai

Chemoterapijos paskyrimas priklauso nuo limfomos tipo ir stadijos. Hodžkino limfomos gydymui pasirenkamas ABVD protokolas. Jis sudarytas iš keturių chemoterapijos vaistų.

Ne Hodžkino limfomos gydymui dažnai naudojamas R-CHOP protokolas. Jis apima rituksimabą, ciklofosfamidą, doksorubiciną, vinkristiną ir prednizoloną.

Šalutiniai poveikiai

Chemoterapija ir radioterapija gali sukelti nemalonius šalutinius poveikius. Pykinimas, plaukų slinkimas, nuovargis ir padidėjusi infekcijų rizika yra dažni. Ilgalaikiai poveikiai gali sukelti širdies, plaučių sutrikimus ir antrinių vėžių riziką.

Svarbu, kad gydytojai prieš gydymą aptartų šiuos galimus reiškinius su pacientais. Stebėjimas gydymo metu yra būtinas.

Chemoterapijos ir radioterapijos derinys yra svarbus metodas. Jis kontroliuoja limfomos plėtrą ir pagerina gyvenimo kokybę. Nors šie būdai gali sukelti nepageidaujamų poveikių, juos tinkamai valdant galima pasiekti gerus gydymo rezultatus.

Imunoterapijos galimybės

Imunoterapija yra svarbi limfomos gydymo būdas. Ji stimuliuoja imuninę sistemą kovoti su vėžiais. Monoklontiniai antikūnai, kaip rituksimabas, dažnai naudojami B ląstelių limfomų gydymui.

Naujos imunoterapijos formos, kaip imuninių kontrolės taškų inhibitoriai (pvz., pembrolizumabas) ir CAR-T ląstelių terapija, pradeda pasižymėti. Jie ypač naudingi gydant atsparias ar recidyvuojančias limfomas.

Lietuvoje imunoterapija naudojama tik apie dešimtadaliui pacientų su vėžiu. Tačiau prognozuojama, kad iki 2025 m. imunoterapija bus viena iš pagrindinių vėžio gydymo būdų. Nepaisant nepageidaujamų reiškinių atsiradimo tikimybės imunoterapijos metu yra maža.

• Imunoterapija efektyvi gydant plaučių, inkstų, šlapimo pūslės, galvos ir kaklo, kepenų bei odos vėžius.
• Europoje ir JAV jau registruota šeši monokloniniai antikūnai, kurie pripažinti kaip efektyvūs ir plačiai naudojami gydant vėžį.
• Lietuvoje šiuo metu yra trys registruoti imunotaikiniai vaistai, tačiau ši metodika taikoma tik nedidelei daliai pacientų.
• Kamieninių ląstelių transplantacija ir CAR-T ląstelių terapija taip pat yra pažangūs imunoterapijos metodai, kurie tebėra tyrimo etape.

Imunoterapijos galimybės limfomos gydyme nuolat plečiasi. Ši sritis yra viena sparčiausiai besivystančių onkologijos sričių. Tikimasi, kad artimiausioje ateityje imunoterapija padės pasiekti dar geresnių rezultatų gydant šią ligą.

Gyvenimo kokybė sergant limfoma

Susirgus limfoma, paciento gyvenimo kokybė gali labai pablogėti. Tačiau yra būdų, kaip pagerinti ją. Svarbu, kad pacientas galėtų gyventi oriai ir kokybiškai.

Psichologinė pagalba ir palaikymas yra labai svarbūs. Limfoma ir jos gydymas sukelia didelį emocinį stresą. Specialistų konsultacijos, savigalbos grupės ir kitos priemonės padeda susidoroti su šiuo iššūkiu.

Ilgalaikė palaikomoji priežiūra yra būdinga. Reguliarus sveikatos būklės stebėjimas yra svarbus. Specialistų komanda rūpinasi visapusiško paciento priežiūra, siekia geriausią gyvenimo kokybę.