Vakarų Nilo virusas: 17 dažniausiai užduodamų klausimų

Vakarų Nilo virusas – aktuali tema, kuri kasmet sulaukia vis daugiau klausimų. Toliau pateikiame esminę informaciją apie šio viruso plitimą, simptomus, rizikos veiksnius ir apsisaugojimo galimybes.

Kaip plinta Vakarų Nilo virusas?

Šiuo virusu žmonės dažniausiai užsikrečia įkandus uodui, kuris anksčiau maitinosi infekuoto paukščio krauju. Patys uodai viruso tarp žmonių neperneša, todėl nuo užsikrėtusio žmogaus Vakarų Nilo virusas tiesiogiai neplinta. Retais atvejais virusas gali būti perduotas per užkrėsto donoro kraujo perpylimą ar organų transplantaciją.

Kokie yra Vakarų Nilo viruso ligos požymiai?

Dauguma – apie 80 % – Vakarų Nilo virusu užsikrėtusių asmenų nejaučia jokių simptomų. Nedidelė dalis gali susidurti su užsitęsusiomis infekcijos pasekmėmis, tačiau daugelis žmonių tampa atsparūs šiam virusui ir daugiau nesuserga.

Maždaug kas penktas užsikrėtusysis patiria vadinamosios Vakarų Nilo karštinės simptomus. Ši būklė gali būti sunkesnė bei trukti ilgiau, nei manyta anksčiau. Dažniausi simptomai:

• karščiavimas,
• galvos skausmas,
• nuovargis,
• odos bėrimas ant liemens (pasitaiko ne visiems),
• padidėję limfmazgiai (pasitaiko ne visada),
• akių skausmas (kartais).

Kada liga gali būti pavojinga?

Maždaug vienam iš 150 užsikrėtusiųjų virusas paveikia centrinę nervų sistemą – vystosi encefalitas ar meningitas. Šie atvejai vadinami neuroinvazine Vakarų Nilo liga. Tokios sunkios eigoss atveju maždaug 10 % ligonių neišgyvena.

Vakarų Nilo meningito požymiai:

• karščiavimas,
• galvos skausmas,
• sprando sustingimas.

Vakarų Nilo encefalitas gali pasireikšti:

• sąmonės pokyčiais nuo mieguistumo iki sumišimo, traukulių ar komos,
• neurologiniais simptomais – rankos, kojos ar kelių galūnių paralyžiumi,
• judesių sutrikimais ar drebėjimu,
• stipriu galvos skausmu bei karščiavimu.

Kai kuriems išsivysto nuolatinis galūnių silpnumas ar paralyžius – du trečdaliai tokių žmonių su šia būkle susiduria visam laikui.

Kaip gydoma Vakarų Nilo viruso infekcija?

Specifinio gydymo šiai ligai nėra. Lengvesni atvejai dažniausiai gydomi namuose, tačiau sunkioms formoms reikalinga intensyvi hospitalinė priežiūra.

Rizika nėštumo ir žindymo metu

Kol kas nėra įrodymų, kad nėštumas žymiai padidina riziką susirgti Vakarų Nilo virusu ar patirti jo komplikacijų. Retkarčiais užfiksuota persileidimų atvejų nėščiosioms, kurios buvo užsikrėtusios. Dauguma moterų pagimdė sveikus kūdikius. Vis dėlto rekomenduojama vengti uodų įkandimų nėščioms ir maitinančioms moterims.

Žinoma, kad retais atvejais motinos užkrėtė savo kūdikius žindymo metu, tačiau tai itin retas reiškinys. Žindymo privalumai paprastai yra didesni už galimą infekcijos riziką kūdikiui.

Kas turi didžiausią riziką susirgti sunkia forma?

Rimtesnių ligos komplikacijų dažniau pasitaiko vyresniems nei 50 metų asmenims, ypač garbaus amžiaus žmonėms. Jaunesniems rizika susirgti sunkia eiga mažesnė. Naujagimiai nėra imlesni infekcijai nei suaugusieji, o nėštumas taip pat nedidina rizikos.

Kaip dažnai infekcija baigiasi mirtimi?

Sunkių – neuroinvazinių – ligos formų išsivystymo tikimybė siekia apie 1 iš 150 užsikrėtusiųjų. Apie 10 % tokių atvejų baigiasi mirtimi, tad bendroji tikimybė mirti užsikrėtus – maždaug 1 iš 1 500.

Kaip virusas sukelia sunkias komplikacijas?

Pavojingiausias Vakarų Nilo virusas tampa tada, kai prasiskverbia į smegenis arba ir į nugaros smegenis. Taip pažeidžiami nerviniai centrai, sutrinka gyvybiškai svarbių organų veikla, pavyzdžiui, kvėpavimas.

Ar reikia bijoti kraujo ar organų donorystės?

Kraujo ir organų donorystė išlieka labai svarbi ir gyvybę gelbstinti procedūra. Galimybė užsikrėsti Vakarų Nilo virusu per donorystę egzistuoja, bet ji itin maža, o gaunama nauda dažniausiai gerokai viršija riziką.

Kaip diagnozuojama ši infekcija?

Įtarus Vakarų Nilo viruso infekciją, gydytojas paprastai paskiria kraujo tyrimą, kuriuo ieškoma specifinių antikūnų. Jeigu pasireiškia sunkesni simptomai, gali būti atliekamas ir juosmens punkcija – paimama smegenų skysčio mėginys laboratoriniams tyrimams.

Kada aktyviausias uodų plitimas?

Daugelio šalių klimato sąlygomis suaktyvėjimas stebimas vasaros pabaigoje, labiausiai rugpjūtį ir rugsėjį, kai uodų populiacija gausiausia. Pietuose, šiltesniuose regionuose virusas gali plisti ištisus metus.

Žmonės, mėgstantys laiką leisti lauke, ypač ryte ar vakare, turi didesnę tikimybę susidurti su virusą platinančiais uodais.

Ar įmanoma užsikrėsti nuo kito žmogaus?

Vakarų Nilo encefalitas nepersiduoda nuo žmogaus žmogui. Šio viruso negalima perduoti nei per prisilietimą, nei per glaudų bendravimą.

Iš kur atkeliavo šis virusas?

Vakarų Nilo virusas pirmąkart buvo pastebėtas Niujorke 1999-aisiais, o artimiausi jo giminaičiai aptikti Vidurio Rytuose.

Ar yra vakcina nuo Vakarų Nilo viruso?

Šiuo metu vakcina žmonėms dar nėra sukurta. Tačiau tyrimai vyksta, nes vakcinos nuo giminingų virusų jau egzistuoja.

Ar uodo įkandimas visada reiškia ligą?

Net vietovėse, kur užregistruoti virusu infekuoti paukščiai ar uodai, labai nedidelė dalis uodų iš tikrųjų platina šį virusą. Net jei užkrėstas uodas įgelia žmogų, sunkią ligos formą patiria mažiau nei 1 % užsikrėtusiųjų.

Ar įgyjama imunitetas šiam virusui?

Manoma, kad persirgę žmonės tampa atsparūs Vakarų Nilo virusui daugelį metų, nors laikui bėgant tas atsparumas gali susilpnėti.

Ar užsikrėtę gyvūnai kelia grėsmę žmonėms?

Šunys ir katės taip pat gali užsikrėsti Vakarų Nilo virusu, tačiau jie viruso žmonėms neperduoda.