Cefalosporinų kartos

Cefalosporinai yra vieni dažniausiai skiriamų antibiotikų grupėje visame pasaulyje. Net jei pats pavadinimas jums nepažįstamas, tikėtina, kad esate susidūrę su šios grupės vaistais, pavyzdžiui, vartodami cefaleksiną dėl odos, šlapimo takų, kaulų ar kvėpavimo takų infekcijų. Taip pat neretai pasitelkiamas ir ceftriaksonas, skirtas plaučių uždegimui gydyti.

Cefalosporinų kilmė ir struktūra

Cefalosporinų istorija prasidėjo 1945 metais Viduržemio jūros regione, o pirmieji šie antibiotikai medicinoje atsirado daugiau nei prieš pusę amžiaus. Struktūra juos sieja su kitais žinomais antibiotikais – jie turi vadinamąjį beta-laktamo žiedą ir skirtingus šoninius grandinius. Būtent šoninių grandinių įvairovė nulemia konkretaus cefalosporino savybes bei veikimo spektrą prieš įvairias bakterijas.

Kaip veikia cefalosporinai?

Šios grupės vaistai slopina bakterijų augimą keliais būdais: jungiasi prie specialių bakterijų baltymų, stabdo ląstelės sienelės sintezę, o tam tikrais atvejais aktyvuoja autolizės (savaiminio irimo) procesus pačioje bakterijoje. Visi cefalosporinai pagal savybes ir veikimo spektrą skirstomi į penkias kartas – tačiau net toje pačioje kartoje gali būti nevienodų chemiškai vaistų, pasižyminčių skirtingu veikimu prieš bakterijas.

Naudojimo ypatybės ir alergijos

Dažnai minima, jog naujesnių kartų cefalosporinai stipriau veikia prieš gramneigiamas bakterijas, o ankstesnių kartų – palaiko geresnį aktyvumą prieš gramteigiamas. Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, kad nuo vieno iki kelių procentų žmonių gali būti alergiški cefalosporinams, tačiau tikrasis jautrių pacientų skaičius, tikėtina, yra didesnis, nes alergiški penicilinui žmonės dažnai tiesiog negauna šių antibiotikų.

Pirmosios kartos cefalosporinai

Ankstyvieji cefalosporinai pasitaiko tabletėmis ir injekcijomis. Jie puikiai veikia prieš streptokokus, stafilokokus, taip pat E. coli, Klebsiella ir Proteus genties bakterijas, tačiau neturi poveikio enterokokams. Garsūs šiai kartai priklausantys vaistai – cefaleksinas, cefradinas, cefadroksilis ir cefazolinas (pastarasis vartojamas veninei ar raumeninei injekcijai).

Pirmosios kartos gydymo paskirtis dažniausiai apima odos, minkštųjų audinių, kvėpavimo takų ir šlapimo takų infekcijas. Po švarios chirurginės operacijos tokie antibiotikai taip pat naudojami infekcijų profilaktikai. Tačiau daugėjant atsparių bakterijų, pavyzdžiui, MRSA, veiksmingumas sumažėjo tam tikrose srityse.

Antrosios kartos cefalosporinai

Antrosios kartos atstovai jau geriau susidoroja su gramneigiamomis bakterijomis, pavyzdžiui, Proteus ar Klebsiella štamais, bei puikiai veikia prieš Haemophilus influenzae – šią bakteriją, sukeliančią plaučių uždegimą, sepsį ar meningitą. Tačiau gramteigiamų infekcijų atveju pirmosios kartos vaistai dažnai išlieka veiksmingesni.

• Cefoxitinas
• Cefotetanas
• Cefuroksimas (tabletėmis arba injekcija)
• Cefprozilas

Šie antibiotikai dažnai naudojami gydant sinusitą, vidurinės ausies uždegimą, mišrias anaerobines infekcijas (pvz., peritonitus ar divertikulitus), taip pat infekcijų profilaktikai po storosios žarnos operacijų. Svarbu pabrėžti, kad jais neveikiama Pseudomonas aeruginosa bakterija.

Trečiosios kartos cefalosporinai

Naujesni cefalosporinai (trečios ir ketvirtos kartos) pasižymi plačiu veikimu prieš gramneigiamas bakterijas. Tarp jų išskirtinai svarbus ceftazidimas, nes jis sugeba slopinti ir sunkiai gydomą Pseudomonas aeruginosa bakteriją – ypatingai aktualią ligoninėse gulintiems pacientams arba žmonėms su nusilpusiu imunitetu. Šiuo vaistu, kartais kartu su avibaktamu, bandoma gydyti ir sunkias, atspariomis bakterijomis sukeltas infekcijas.

Trečiosios kartos atstovai per daug įvairūs, tačiau vienas iš ryškiausių, ceftriaksonas, turi platų pritaikymą:

• Apatinių kvėpavimo takų infekcijos
• Odos ir minkštųjų audinių uždegimai
• Nesudėtingos gonorėjos atvejai
• Šlapimo takų infekcijos
• Vidurinės ausies uždegimas
• Dubens organų uždegimas
• Profilaktika po chirurginių operacijų
• Sepsis (kraujo infekcija)
• Meningitas
• Kaulų infekcijos
• Sąnarių uždegimas
• Pilvo organų infekcijos

Ketvirtosios kartos cefalosporinai

Tarp ketvirtosios kartos cefalosporinų išskirtinis yra cefepimas, kuris ne tik veikia Pseudomonas aeruginosa, bet ir turi stiprų poveikį prieš Enterobacter bei Citrobacter bakterijas. Jis ir toliau išlaiko panašią apsaugą nuo gramteigiamų bakterijų kaip ir trečiosios kartos cefalosporinas ceftriaksonas.

• Vidutinio ar sunkaus plaučių uždegimo atvejai
• Sunkios šlapimo takų infekcijos
• Minkštųjų audinių uždegimai
• Sudėtingos pilvo organų infekcijos

Penktosios kartos cefalosporinai ir naujovės

2010 metais pristatytas ceftarolinas tapo penktosios kartos cefalosporinu, skirtu sunkesnėms, atsparioms infekcijoms. Jis veiksmingas prieš MRSA ir VRSA bakterijas, todėl naudojamas gydant sudėtingas odos, minkštųjų audinių infekcijas bei bendruomenėje įgytą plaučių uždegimą. Nepaisant naujumo, kai kurie sukėlėjai prie jo taip pat jau rodo atsparumą.

Pastaraisiais metais, ieškant sprendimų prieš vis sudėtingesnes infekcijas, atsiranda ir naujesni cefalosporinai – pavyzdžiui, cefiderokolis, rekomenduojamas sudėtingoms šlapimo takų infekcijoms arba bakterinės kilmės pneumonijai gydyti ligoninėse ar taikant dirbtinę plaučių ventiliaciją.

Atsparumo problema ir atsakingas vartojimas

Nors cefalosporinai yra viena veiksmingiausių antibiotikų šeimų, kyla vis didesnių iššūkių dėl augančio bakterijų atsparumo. Dalis šios problemos siejama su pernelyg dažnu antibiotikų receptų išrašymu. Svarbu prisiminti, kad norint išvengti atsparumo plitimo, negalima be reikalo naudoti šių vaistų gydant ligas, dėl kurių jų veikimas neveiksmingas, pavyzdžiui, virusines infekcijas.

Labai svarbu visada laikytis paskirto gydymo kurso ir nenutraukti antibiotikų vartojimo anksčiau laiko, net jei simptomai praeina. Tai padeda užkirsti kelią mikroorganizmų atsparumo vystymuisi ir užtikrina efektyvų gydymą ateityje.