Kaip reaguoti į konfabulaciją sergant demencija

Konfabuliacija – tai reiškinys, kai žmogus dalijasi netikslia ar išgalvota informacija, patikėjęs ją esant tikra. Svarbiausia suprasti, jog taip elgdamasis žmogus nebūtinai stengiasi klaidinti aplinkinius ar meluoti; dažnai jis tiesiog stengiasi užmegzti ryšį su kitais. Pavyzdžiui, pamatęs Eifelio bokšto nuotrauką, konfabuliuojantis asmuo ima pasakoti apie savo neva vykusią kelionę į Paryžių, nors ten niekada nėra buvęs.

Kaip konfabuliacija pasireiškia sergant demencija ir kitomis ligomis

Šis reiškinys dažniausiai pastebimas žmonėms, turintiems Korsakovo sindromą, kuris dažnai susijęs su alkoholio vartojimu ir atminties sutrikimais. Tačiau konfabuliacija pasitaiko ir sergantiems Alzheimerio liga bei frontotempinine demencija.

Be įvairių demencijos formų, klaidingi prisiminimai gali pasireikšti ir po galvos traumos, dėl plyšusio aneurizmos, encefalito, subarachnoidinio kraujavimo arba esant psichikos ligoms, pavyzdžiui, šizofrenijai.

Priežastys: kodėl susidaro klaidingi prisiminimai

Yra keletas teorijų, paaiškinančių, kodėl atsiranda konfabuliacija. Viena jų teigia, kad informacija gali būti nepakankamai tvirtai įsiminta – galbūt žmogų kažkas išblaškė tuo metu, kai jis ją įsidėmėjo, todėl prisiminimai liko fragmentiški ar netikslūs.

Kita versija remiasi tuo, kad įprasti faktai, kasdieniai įpročiai ar anksčiau girdėtos istorijos gali „išstumti“ konkrečius įvykius – tada žmogaus pasakojimas tampa ne apie tikrus nutikimus, o apie jam įprastus dalykus.

Alzheimerio liga dažnai pažeidžia hipokampą – smegenų sritį, atsakingą už atmintį. Dėl to nauja informacija nebėra tinkamai apdorojama, o senesni prisiminimai ima maišytis ar dingti. Tyrimai rodo, kad konfabuliacija dažniau pasitaiko demencija sergantiems žmonėms, kurie patiria kliedesius ar turi agresyvių reakcijų.

Konfabuliacija ir melavimas: svarbi riba

Artimieji dažnai jaučiasi nusivylę ar apgauti, klausydami klaidingų pasakojimų. Visgi būtina suprasti, kad skirtumas tarp konfabuliacijos ir melavimo esminis – klaidingi prisiminimai nėra sąmoningas pasirinkimas. Tai ne melo forma, o natūralus sutrikimo padarinys, kai žmogus paprasčiausiai nebepajėgia atskirti tikrų įvykių nuo išgalvotų.

Toks požiūris gali padėti sumažinti nusivylimo jausmą ir lengviau reaguoti į situaciją.

Ar konfabuliacija gali būti naudinga?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad išgalvoti pasakojimai – tik dar vienas demencijos iššūkis. Tačiau žvelgiant plačiau, kai kurie tyrimai atskleidžia, kad konfabuliacija gali padėti patiriantiems atminties sutrikimus prisitaikyti ir susitvarkyti su nauja realybe. Pastebimos trys konfabuliacijos funkcijos:

• Padeda suvokti esamą situaciją ir rasti ryšį su dabartimi.
• Palaiko asmenybės pojūtį – net praradus realius prisiminimus, žmogus gali kurti nuoseklią savęs istoriją.
• Palengvina bendravimą – suteikia galimybę bendrauti su aplinkiniais ir palaikyti socialinius ryšius.

Iš esmės, klaidingi prisiminimai gali palaikyti pasitikėjimą savimi ir padėti išvengti socialinės izoliacijos, stiprinant ryšį su kitais.

Kaip geriausia reaguoti?

Kai žmogus ima dalintis išgalvotais prisiminimais, dažniausiai neverta ginčytis ar tiksliai taisyti. Priešingai, kur kas veiksmingiau prisitaikyti ir leisti jam išlaikyti savo realybės pojūtį – tai padeda išsaugoti pagarbų santykį ir ramybę tiek sergančiajam, tiek artimiesiems.

Yra taikomi metodai, kurie padeda priimti žmogaus realybę, o ne mėginti „pataisyti“ praeities įvykius. Tai padeda išvengti įtampos bei pykčio, suteikia galimybę išlaikyti artimą ryšį ir palengvina kasdienę priežiūrą.

Nors konfabuliacija iš pradžių gali gluminti ar erzinti, pakeitus požiūrį į ją kaip natūralų prisitaikymo mechanizmą sergant demencija, santykiai tampa šiltesni ir lengviau priimti pokyčius, kurie atkeliauja su liga.