13 kalbos ir bendravimo sunkumų, būdingų autizmui

Daugelis autistiškų žmonių geba bendrauti žodžiu, nors kalbos įgūdžiai gali skirtis ir ne visi moka kalbėti. Dažnai autistiški asmenys kalba kitaip nei neurotipiniai jų bendraamžiai – šie skirtumai gali pasireikšti tiek pačiuose kalbėjimo įgūdžiuose, tiek gebėjime suprasti neverbalinius signalus, kūno kalbą ar socialinio bendravimo taisykles.

Kaip suprasti pragmatinės kalbos sutrikimus

Pragmatinės kalbos sutrikimai, dar vadinami socialinės komunikacijos sunkumais, pasireiškia tada, kai žmogui sudėtinga kalbą pritaikyti socialiniame kontekste. Paprastai ši sąvoka apima gebėjimą tinkamai vartoti kalbą bendraujant su kitais – nuo pasisveikinimo iki informacijos pateikimo ar prašymų išsakymo.

Kokie yra socialinės kalbos aspektai?

• Skirtingais tikslais vartoti kalbą: pasisveikinti, informuoti, prašyti, pažadėti ar reikalauti.
• Prisitaikyti prie klausytojo ar situacijos – pavyzdžiui, su vaikais kalbame kitaip nei su suaugusiais, o nepažįstamam žmogui dažnai pateikiame daugiau informacijos nei artimam draugui.
• Laikytis pokalbio taisyklių: kalbant keistis rolėmis, išlaikyti temą, tinkamai pradėti ir baigti pokalbius.
• Mokėti interpretuoti ir naudoti neverbalinius signalus: suprasti veido išraiškas, palaikyti akių kontaktą, atpažinti kūno kalbą.

Kiekviena kultūra ar bendruomenė turi savas nerašytas komunikacijos taisykles. Žmogui svarbu gebėti adaptuotis skirtingose situacijose, pastebėti ir perprasti šiuos niuansus – tai ir yra pragmatinės kalbos esmė.

Kaip autizmas veikia pragmatinę kalbą

Daugeliui autistiškų žmonių bendravimas socialiniame kontekste kelia iššūkių. Vieniems sunkumų sukelia kalbos nebuvimas, kitiems – sunkumai perprasti emocijas, mimiką ar bendrą pokalbio eigą.

• Balsas gali būti neįprastai garsus ar labai tylus.
• Kartais kalbama monotoniškai arba su neįprasta intonacija.
• Gali kartotis ištisos frazės ar citatos iš filmų, televizijos laidų.
• Pokalbyje dažnai pasirenkamos ne konkrečiai temai tinkamos temos.
• Ilgai kalbama tik apie savo mėgstamą dalyką, nepaisant kitų susidomėjimo.
• Kai kurios frazės ar komentarai vis kartojami, nesvarbu ar situacija tinkama, ar ne.
• Užduodami klausimai ar pasisakymai temomis, kurios dažnai laikomos jautriomis ar privačiomis.
• Įsiterpiama į pokalbius be kvietimo arba iš jų pasitraukiama, nors diskusija dar vyksta.
• Nepastebimi ar nesuprantami sarkazmai, metaforos, frazeologizmai.
• Kalbos stilius kartais per daug formalus ar atvirkščiai – per neoficialus konkrečiai situacijai.
• Klausimai gali būti užduoti tik tam, kad praneštų apie save (“Ar mėgsti teleskopus? Man jie patinka, turiu net tris…”).
• Atvirai pasakoma tiesa, nesvarbu, ar tai tiko pagal situaciją.
• Gali būti sunku dalyvauti nedidelėse kasdienėse temose (kaip orai ar smulkūs pokalbiai), kurie padeda užmegzti ryšį su žmonėmis.

Ką gali pasiūlyti specialistai?

Kalbos ir socialinių įgūdžių specialistai padeda autistiškiems vaikams ir suaugusiems išmokti geriau valdyti socialinę kalbą. Pratimus ir modeliavimus efektyviai taikyti gali ir artimieji – draugai ar šeimos nariai – padėdami per žaidimus ar kasdienes situacijas.

Tikslingai ugdyti bendravimo įgūdžiai dažnai atveria naujų galimybių, nes pagerėjas socialinis kontaktas daro įtaką bendravimo kokybei su aplinkiniais. Vis dėlto svarbu nepersistengti – taisyklinga kalba ar elgesys gali atrodyti per daug formalūs ir nenatūralūs, jei kartojamos „suaugusiųjų“ frazės vaikams, arba jei mokymasis pritaikytas pernelyg „pagal vadovėlį“.