Kur smegenyse „gyvena“ meilė?

Apie meilę esame girdėję daugybę gražių posakių, tačiau dažnas nustemba sužinojęs, kad šis jausmas – ne tik širdies reikalas. Už tai, ką vadiname meile, atsako įvairios smegenų sritys: pradedant ventraliniu tegmentaliniu branduoliu, baigiant pagumburiu, branduoliu accumbens ir kitomis gyvybiškai svarbiomis zonomis.

Kaip mokslininkai tyrinėja meilę?

Per pastaruosius dvidešimt metų meilės paslaptis tyrinėti ėmėsi ne tik menininkai ar poetai, bet ir neuromokslininkai. Jie pasitelkia tiek gyvūnų eksperimentus, tiek apklausas, tiek pažangius smegenų vaizdinimo metodus, tokius kaip funkcinė magnetinio rezonanso tomografija bei pozitronų emisijos tomografija. Tokie tyrimai leidžia pamatyti, kaip meilė pasireiškia mūsų smegenyse.

Trys smegenų sistemos, lemiančios meilę

Specialistai meilę apibūdina kaip trijų skirtingų smegenų sistemų bendrą rezultatą. Šios sistemos yra susijusios su geismu, romantika bei prisirišimu – kiekviena veikia savitu mechanizmu, pasitelkdama skirtingus hormonų ir neurotransmiterių tinklus skirtinguose santykių etapuose.

Geismo sistema

Geismas kyla iš pagumburio – smegenų srities, atsakingos ir už kitus pagrindinius poreikius, pavyzdžiui, alkį ar troškulį. Čia esančios specifinės hormonų, pavyzdžiui, testosterono, jungtys aktyvuoja įvairias fiziologines reakcijas. Dėl to jaučiame stiprų, mums pažįstamą norą intymiam ryšiui.

Romantikos mechanizmas

Romantišką susižavėjimą sukelia tie patys smegenų centrai, kurie reaguoja ir į stiprias malonias patirtis. Tyrimai parodė, kad įsimylėjusių žmonių smegenys suaktyvėja ventralinio tegmentalinio branduolio ir branduolio accumbens srityse. Šias zonas užlieja dopaminas – medžiaga, skatinanti siekti trokštamo tikslo. Emocinę įtampą ir euforiją padidina ir kitos veikliosios medžiagos: kortizolis, feniletilaminas, norepinefrinas. Įdomu tai, kad pradinėje įsimylėjimo stadijoje serotonino lygis neretai būna sumažėjęs, o tai susiję ir su polinkiu į obsesinį elgesį ir nerimą. Tokia cheminė kombinacija paaiškina, kodėl įsimylėjimas neretai tampa priklausomybe ir priverčia dieną naktį galvoti apie mylimąjį.

Prisirišimo sistema

Prisirišimą stiprina kitos biocheminės medžiagos: oksitocinas bei vazopresinas. Jos gaminamos to paties pagumburio, kuris pradeda geismo procesus, tačiau jų veikla suteikia santykiams ramybės, artumo ir pasitikėjimo jausmą. Būtent šių hormonų dėka, net ir užgesus aistrai, poros gali likti drauge metų metus.

Meilė nuolat kinta

Neretai šios sistemos – geismo, romantikos ir prisirišimo – laikomos tam tikru santykių progresu. Pirmiausia gimsta simpatija, tada užvaldo įsimylėjimas, vėliau įsivyrauja tvirtas ryšys ir ramybė. Visgi šie etapai dažnai persipina ir vienas kitą veikia net po daugelio metų. Tokia sąveika – priežastis, kodėl verta nuolat puoselėti romantiką santykiuose: stiprindami artumą, skatiname meilę žydėti iš naujo.

Ką jaučiame po skyrybų?

Santykiai visada keičiasi – vieni trunka trumpai, kiti ilgai, tačiau net ir stipriausia meilė kartais išblėsta. Skyrybų metu smegenų centrai, susiję su neapibrėžtumu ir netikrumu (ventralinis tegmentalinis branduolys, ventralinis pallidumas, putamenas), ima veikti kitaip nei anksčiau. Pradinėse skyrybų fazėse dažnai aktyvuojasi sritys, atsakingos už įkyrius apmąstymus bei pykčio valdymą. Įrodyta, kad socialinis atstūmimas ir fizinis skausmas smegenyse dažnai aktyvuoja tas pačias zonas, todėl išsiskyrimas gali atrodyti tarsi fizinis sužeidimas. Laikui bėgant, šis aktyvumas mažėja, o nusiminimo ir liūdesio simptomai primena kitus depresijos atvejus ir išgyvenimus.

Kaip evoliucija paveikė santykius?

Mokslininkų diskusijose apie evoliuciją dažnai ieškoma atsakymo, kodėl moterys ir vyrai elgiasi skirtingai kuriant santykius. Viena iš teorijų grindžiama tuo, kad moterys turi ribotą vaisingumo galimybių skaičių, todėl labiau linkusios saugoti ir rūpintis savo palikuonimis, o vyrai natūraliai skatina savo genų plitimą. Vis tik tokie paaiškinimai pernelyg supaprastina žmogišką elgesį. Pavyzdžiui, kai vaikų auginimui būtina abiejų tėvų parama, ištikimybė ir ilgalaikiai ryšiai tampa dažnesni.

Įdomi dar vieno modelio idėja – „ketverių metų ciklas“. Ji sieja išaugusį skyrybų skaičių po ketverių santuokos metų su faktu, kad tuo metu dažniausiai vaikas jau pakankamai savarankiškas, tad mamai prižiūrėti jį paprasčiau. Jei šeimoje atsiranda daugiau vaikų, partnerių ryšys gali trukti ilgiau – iki vadinamo „septynerių metų krizės“ etapo.

Nors kai kurioms poroms pavyksta kartu nueiti visą gyvenimo kelią, meilė išlieka paslaptimi, kuriai įtaką daro ir kultūra, ir auklėjimas, ir mūsų asmeninė istorija. Dėl šios sudėtingos sąveikos meilė ir toliau liks paslaptinga mįslė, stebinanti ir įkvepianti tiek mokslininkus, tiek menininkus.