ADHD diagnostikos kriterijai

Atminties, dėmesio bei impulsyvumo sutrikimai gali pasireikšti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Dažnai kyla klausimas – kaip nustatoma dėmesio deficito ir hiperaktyvumo (ADHD) diagnozė? Tam naudojami aiškūs kriterijai ir išsamus vertinimo procesas.

Diagnozavimas

Vertinant ADHD, atliekamas nuodugnus pokalbis ir išsamus fizinis ištyrimas. Svarbu, kad simptomų įvertinimas priklauso nuo žmogaus amžiaus – vaikams taikomi kiek kitokie reikalavimai nei suaugusiesiems.

Vaikams ir paaugliams nuo 4 iki 18 metų ADHD gali nustatinėti šeimos gydytojai, vaikų psichiatrai ar psichologai. Suaugusieji turėtų kreiptis į gydytojus psichikos sveikatos specialistus, pavyzdžiui, psichiatrus ar klinikinius psichologus.

Kokie simptomai dominuoja?

Pasak naujausių gairių, ADHD pasireiškia dažnomis dėmesio stygiaus arba padidėjusio aktyvumo bei impulsyvumo apraiškomis, kurios trukdo įprastai veiklai.

• Vaikai iki 16 metų – turi būti pastebimos bent šešios iš išvardytų dėmesio stygiaus ar hiperaktyvumo ir impulsyvumo savybių.
• Vyresni paaugliai ir suaugusieji – pakanka penkių simptomų.

Visi šie požymiai turi būti juntami bent pusę metų, reikšmingai trikdyti kasdienį gyvenimą ir neatitikti žmogaus amžiaus tarpsnio.

Dėmesio stokos pavyzdžiai:

• Dažnai neatidžiai padaromos klaidos arba neskiriama pakankamai dėmesio užduotims.
• Sunku ilgai išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidžiant.
• Kai kalbamasi tiesiogiai, žmogus atrodo nesiklausantis.
• Darbus ir užduotis dažnai palieka nebaigtus, lengvai išsiblaško.
• Sunku susiorganizuoti veiklas ir darbus.
• Sistemiškai prarandami svarbūs daiktai – raktai, dokumentai, mokyklinės priemonės.
• Greitai pasiduodama pašaliniams dirgikliams.
• Dažnai pamirštami kasdieniai reikalai.
• Vengia užduočių, kuriose reikia ilgalaikės protinės pastangos.

Padidėjusio aktyvumo ir impulsyvumo požymiai:

• Nuolat trypčiojama ar sukinėjamasi kėdėje.
• Paliekama vieta, kai reikia išlikti sėdinčiam.
• Vaikystėje nebūtose situacijose bėgiojama, laipiojama.
• Sunku ramiai žaisti ar užsiimti tylia veikla.
• Nevaldomas poreikis nuolat judėti ar būti veiksme.
• Labai daug ir greitai kalbama.
• Atsakinėjama neleidus užbaigti klausimo.
• Nekantriai laukiama eilės.
• Įsiterpiama į kitų pokalbius ar žaidimus.

Išsamus vertinimo procesas

Diagnozuojant ADHD vaikams, specialistai susisiekia su tėvais, ugdymo įstaigos darbuotojais ar kitais specialistais, kad įvertintų akademines ar elgesio problemas. Taip pat naudojami specialūs klausimynai ar vertinimo skalės, remiamasi DSM-5 kriterijais.

Atliekamas ir fizinis ištyrimas, prireikus užsakomi kraujo ar kiti laboratoriniai tyrimai, kad būtų paneigtos kitos galimos diagnozės – pavyzdžiui, epilepsija, skydliaukės veiklos sutrikimai, miego ar apsinuodijimo švinu požymiai. Gali būti papildomai tikrinama, ar nėra susijusių psichikos sutrikimų – depresijos, nerimo, autizmo, elgesio ar mokymosi problemų.

Suaugusieji taip pat apklausiami apie dabartinius ir vaikystėje pastebėtus simptomus, užpildo vertinimo klausimynus, o kai kuriais atvejais į pokalbius įtraukiami artimi šeimos nariai ar draugai. Atlikus ištyrimą, vertinama, ar simptomai negali būti paaiškinti kitais sutrikimais.

Kada galima patvirtinti diagnozę?

• Keletas simptomų buvo matomi iki 12 metų amžiaus.
• Simptomai pastebimi bent dviejose gyvenimo srityse – namuose, darbe, mokykloje ar socialinėje aplinkoje.
• Jie apsunkina arba riboja kasdienę veiklą.
• Požymių negalima paaiškinti kitomis medicininėmis ar psichikos ligomis.

Tyrimai ir savęs įvertinimas

Pagrindinis diagnostikos metodas yra pokalbis ir išsamus fizinis įvertinimas. Nors kartais naudojami kraujo tyrimai, smegenų vaizdavimo ar elektroencefalogramos, jie padeda atskirti kitas priežastis, tačiau vien jų diagnozei nepakanka.

Internete prieinami savęs testai gali padėti įsivertinti, ar verta kreiptis į specialistą. Svarbu žinoti, kad vien tik savidiagnostika negali pakeisti profesionalaus vertinimo.

Santrauka

Jei kyla įtarimų dėl ADHD – ar sau, ar artimajam – vertėtų kreiptis į gydytoją. Tik specialistas gali įvertinti simptomų visumą, atlikti išsamų ištyrimą ir suteikti aiškias rekomendacijas. Nors kraujo tyrimai ar savęs įsivertinimo priemonės gali papildyti vertinimo procesą, patikima diagnozė remiasi išsamiu pokalbiu ir pagal pripažintas gaires atliekamu vertinimu. Taip užtikrinama, kad bus nustatyta tiksli priežastis ir parinktas tinkamiausias pagalbos būdas.