Nutukimo hipoventiliacijos sindromo gydymas

Nutukimo hipoventiliacijos sindromas – tai lėtinė būklė, kai žmogus, turintis antsvorio, kvėpuoja nepakankamai giliai būdamas budrus, nors kitos aiškios priežasties, tokios kaip raminamųjų vartojimas, nėra. Net 90% šiuo sindromu sergančių žmonių taip pat susiduria su obstrukcine miego apnėja.

Kas nutinka sergant nutukimo hipoventiliacijos sindromu?

Ši būklė reikalauja greito gydymo, nes negydoma gali sukelti rimtų ir net pavojingų pasekmių. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti komplikacijų ir pagerinti gyvenimo kokybę. Toliau aptarsime galimus gydymo pasirinkimus bei pagrindinius jų tikslus.

Gydymo kryptys

Sergant nutukimo hipoventiliacijos sindromu, gydymas orientuotas į du svarbiausius aspektus: svorio mažinimą bei kvėpavimo palaikymą.

Svorio mažinimas

Neretas atvejis, kad nutukimas lemia šios ligos atsiradimą, todėl ilgalaikis ir saugus svorio metimas tampa vienu svarbiausių gydymo tikslų. Nors kai kuriems užtenka mitybos koregavimo bei fizinio aktyvumo, kitiems gali prireikti numesti daugiau nei 45 kilogramus, kad pasijaustų geriau. Kad svorio kritimas būtų saugus, būtina nuolatinė specialisto priežiūra.

• Tiems, kuriems sunku pasiekti norimų rezultatų vien mitybos ar gyvenimo būdo pokyčiais, gali būti pasiūlyti vaistai svoriui mažinti, tačiau tik stebint gydytojui.
• Jei ir tai nepadeda, svarstomos chirurginės priemonės – skrandžio apylankos ar kita bariatrinė operacija. Tokios intervencijos taikomos žmonėms, kurių kūno masės indeksas yra 35 ar daugiau, tačiau prieš operaciją ir po jos rekomenduojama atlikti miego tyrimus, kad būtų įvertinti pokyčiai.
• Kai kuriems žmonėms papildomai reikia kvėpavimo palaikymo tuo laikotarpiu, kol mažėja svoris. Jei pacientui dėl hipoventiliacijos jau išsivystė plautinė hipertenzija, operacijos rizika gali būti per didelė.

Kvėpavimo palaikymas

Dažniausiai pagrindinis nutukimo hipoventiliacijos sindromo gydymo metodas – kvėpavimo palaikymas. Tam dažniausiai naudojami kvėpavimo aparatai, užtikrinantys nuolatinį oro slėgį (CPAP) ar dvilypį slėgį (BiPAP), kurie padeda išlaikyti atviras kvėpavimo takus miego metu.

• Papildoma deguonies terapija gali būti taikoma esant gretutinei plaučių ligai, pavyzdžiui, sergant lėtine obstrukcine plaučių liga, tačiau vien deguonis problemos neišsprendžia. Priešingai, kai kuriais atvejais deguonies vartojimas be kitų priemonių gali dar labiau slopinti kvėpavimą.
• Labai retais ir sunkiais atvejais gali būti atliekama tracheostomija – kvėpavimo vamzdelio įstatymas į kaklo priekinę dalį. Ši procedūra leidžia apeiti kvėpavimo takus, kurių sienelės linkusios užkristi, tačiau dėl sudėtingos priežiūros ir nepatogumų ji taikoma tik kaip paskutinė išeitis.

Kiti svarbūs aspektai

Vertėtų vengti alkoholio ir vaistų, kurie mažina kvėpavimo aktyvumą, pavyzdžiui, kai kurių raminamųjų, opioidų ar barbitūratų. Bendrai rekomenduojama pasitarti su gydytoju dėl visų vartojamų medikamentų, kad jie nedidintų rizikos.

Gydymo tikslai

Pagrindinis gydymo tikslas – pašalinti priežastis, dėl kurių sutrinka kvėpavimas. Kai kvėpuojama nepakankamai, organizme pradeda kauptis anglies dioksidas, kraujyje didėja rūgštingumas, o šie pokyčiai sukelia viso kūno pažeidimus.

Nuoseklus gydymas padeda išvengti deguonies trūkumo kraujyje, kraujo ląstelių padidėjimo (eritrocitozės), plautinės hipertenzijos ar net širdies nepakankamumo (vadinamo kor pulmonale). Laipsniškas svorio mažėjimas kartu su kvėpavimo palaikymu normalizuoja deguonies ir anglies dioksido mainus, mažina komplikacijų riziką bei pagerina bendrą savijautą.

Pagerėjus kvėpavimo kokybei naktį, miegas tampa ramesnis, mažėja mieguistumas dieną ir kyla energijos lygis – visa tai leidžia jaustis geriau ir aktyviau. Galutinis siekis – žymiai aukštesnė gyvenimo kokybė.