Kaip diagnozuojami gimdos miomos

Gimdos miomos – dažni, dažniausiai nepastebimi gerybiniai gimdos augliai. Dažnai moterys apie jas sužino tik apsilankiusios pas ginekologą įprasto vizito metu arba atliekant pilvo ar dubens organų tyrimus dėl kitų priežasčių.

Simptomai, kuriuos galite pastebėti

Nors daugelis moterų nejaučia jokių simptomų, miomos gali reikšmingai paveikti savijautą. Didelė dalis moterų sužino apie miomas tik tuomet, kai pajunta šiuos požymius:

• Apatinės pilvo dalies ar dubens skausmai
• Sunkios, gausios mėnesinės
• Dažnas šlapinimasis
• Užkietėjimas
• Pilnumo ar spaudimo pojūtis dubenyje
• Kartotiniai persileidimai
• Skausmingi lytiniai santykiai
• Nugara ar juosmuo gali skaudėti žemiau

Kai kurioms moterims, ypač juodaodėms, kraujavimas gali tęstis net iki septynių dienų (įprastai mėnesinės trunka 3–5 dienas), kraujas teka itin gausiai, todėl tenka dažnai keisti higienos priemones.

Gydytojo apžiūra ir įvertinimas

Įtariant gimdos miomas, pirminis vertinimas prasideda pokalbiu apie Jūsų simptomus ir apžiūra. Dažnai gydytojas gali rankomis užčiuopti nelygų, standų, nors ir neskausmingą darinį pilvo ar dubens srityje. Gydytojas taip pat įvertina gimdos dydį, nustato ar nėra kitų pakitimų.

Tyrimai ir laboratoriniai rodikliai

Kokius papildomus tyrimus gali paskirti gydytojas, priklauso nuo Jūsų nusiskundimų ar rizikos veiksnių:

• Kraujo tyrimai (bendras kraujo tyrimas įvertina galimą mažakraujystę dėl gausesnių kraujavimų)
• Nėštumo testas (patikrinamas beta-hCG kiekis, kad būtų atmesta nėštumo galimybė)
• Skydliaukės hormonai (sutrikusi skydliaukės veikla ir jos mazgai dažnesni tarp moterų, turinčių miomas, nes abiejų šių sutrikimų eiga glaudžiai siejama su estrogenų lygiu)
• Prolaktino tyrimas (retais atvejais miomos gali paskatinti per didelę prolaktino sekreciją)

Kai kurioms moterims, ypač vyresnėms arba po menopauzės, jei kraujavimas neįprastas, gali būti paimama gimdos gleivinės biopsija, siekiant atmesti vėžinius pakitimus.

Vaizdiniai tyrimai diagnozei patvirtinti

Jei iškyla įtarimas dėl miomų ar norima tiksliai žinoti jų dydį, lokaciją, gydytojas rekomenduos vaizdinius tyrimus:

• Ultragarsas – dažniausias ir pirmas pasirinkimas diagnozuojant gimdos miomas. Skenerio pagalba per pilvo sieną ar makštį gydytojas suformuoja gimdos vaizdą. Kartais papildomai taikomas druskos tirpalo suleidimas į gimdą, kad vaizdas būtų aiškesnis.
• Histeroskopija – specialiu optiniu prietaisu gydytojas tiesiogiai apžiūri gimdos ertmę. Šis metodas leidžia ne tik pamatyti miomas, bet ir jas pašalinti, jei to reikia. Didesnis diskomfortas jaučiamas retai ir dažnai nueina pasibaigus procedūrai.
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – taikomas rečiau, kai reikia ypač detalios informacijos ar įtariamas kitų ligų, pavyzdžiui, piktybinio auglio išsivystymas.
• Kompiuterinė tomografija (KT) ir rentgenas – šie tyrimai atliekami kur kas rečiau, esant specifinėms situacijoms arba jei nėra galimybių taikyti naujesnių technologijų.

Ligos, kurias gali priminti miomos

Gimdos miomos – gerybiniai dariniai, tačiau jų sukelti simptomai gali priminti kitų ligų eigą:

• Adenomiozė – tai kai gimdos gleivinė prasiskverbia į raumeninį sluoksnį, todėl mėnesinės būna ilgos, gausios, dažnai vargina skausmai.
• Nėštumas už gimdos ribų (ektopinis) – miomos kartais didina šios rizikos tikimybę, nes gali susiaurinti ar pažeisti kiaušintakius.
• Lėtinis dubens uždegimas – dažnai pasireiškia pilvo apačios skausmais, padidėjusiu jautrumu apžiūros metu bei išskyromis.
• Endometriozė – kai gimdos gleivinės audinys auga kitose kūno vietose. Abiem atvejais būna gausios ir skausmingos mėnesinės, todėl dažnai reikalingi vaizdiniai tyrimai ligoms atskirti.
• Nėštumas – gimdos pilnumo, spaudimo pojūtis ir nugaros skausmai dažni nėštumo metu, bet gali būti ir miomų atveju.
• Piktybiniai navikai – labai retai miomos gali supiktybėti, dažniausiai pastebima vyresniame amžiuje, kai auga naviko dydis, keičiasi kraujavimų pobūdis. Rizika išlieka labai nedidelė, tačiau esant neaiškioms radiniams gali būti atliekamas biopsijos tyrimas.

Poveikis juodaodėms moterims

Gimdos miomos dažnesnės tarp juodaodžių moterų – jos miomomis serga beveik tris kartus dažniau nei kitų rasių atstovės, be to, ligos eiga būna sunkesnė ir prasideda anksčiau. Daugeliui šios moterys dažniau tenka patirti chirurgines intervencijas dėl gausių simptomų ir anksčiau pastebimų pakitimų.

Prie tokių skirtumų prisideda įvairūs veiksniai:

• Genetinis polinkis
• Istorinės patirtys ir ilgalaikis stresas
• Prastas medicininės pagalbos prieinamumas
• Aukštesni nutukimo rodikliai
• Dažnesnis vitamino D trūkumas

Nors nėra tikros vienos miomų atsiradimo priežasties, žinant apie savo rizikos veiksnius galima labiau rūpintis sveikata – subalansuoti mitybą, reguliariai mankštintis, stebėti kraujo spaudimą ir streso lygį. Tokie pokyčiai teigiamai veikia bendrą savijautą ir gali sumažinti miomų vystymosi bei tolesnio augimo riziką.

Prieinamumo problemos ir skirtumai

Dalis juodaodžių moterų, susiduriančių su miomomis, savo simptomų ignoruoja arba laukia net keletą metų, kol kreipiasi pagalbos. Priežastys – ne tik draudimo stoka, bet ir ilgametė nepasitikėjimo gydymo įstaigomis istorija, skausmo „normalizavimas“ bendruomenėje, dažnai vykstantis gyvenimas kaimo vietovėse, kur nėra reikiamų specialistų.

Papildomai įtakos turi socialiniai bei ekonominiai skirtumai – moterys, net turinčios galimybę gydytis, ne visuomet gauna tinkamą pagalbą, jų problemos kartais nuvertinamos. Dėl visų šių priežasčių juodaodės moterys dažnai kenčia ilgiau ir sunkiau. Tokias problemas galima spręsti tik didinant gydytojų įsitraukimą, pradėjus įvairesnius tyrimus ir keičiant esamą sveikatos apsaugos sistemą, kad priežiūra būtų įtrauklesnė ir veiksmingesnė kiekvienai moteriai.