Kas sukelia išsėtinę sklerozę?

Remiantis šiuolaikiniais moksliniais tyrimais, išsėtinė sklerozė (IS) yra sudėtinga liga, kurios tikros kilmės vis dar nepavyko pilnai atskleisti. Tačiau žinoma, kad pagrindinį vaidmenį jai išsivystyti turi žmogaus imuninės sistemos veikla, paveldimumas ir tam tikri aplinkos veiksniai. Toliau aptarsime, kaip šie skirtingi aspektai lemia ligos atsiradimą arba progresavimą ir ką galima daryti, norint sumažinti riziką susirgti arba suvaldyti jau nustatytą ligą.

Imuninė sistema ir išsėtinė sklerozė

Imuninė sistema saugo mus nuo įvairių svetimų organizmų, tokiais kaip virusai ar bakterijos. Sergant IS, ši apsaugos sistema ima klaidingai atakuoti savo paties centrinės nervų sistemos audinius – pirmiausia mieliną, kuris dengia ir saugo nervų skaidulas. Tokios atakos sukelia mielino pažeidimus, vadinamus demielinizacija, todėl centrinėje nervų sistemoje formuojasi uždegimo židiniai ir randai (sclerosis).

Šie pakitimai trukdo efektyviam nervinių impulsų perdavimui tarp galvos ar nugaros smegenų ir likusio kūno. Dėl to atsiranda įvairūs simptomai: regos sutrikimai, galūnių tirpimas ar dilgčiojimas, raumenų spazmai, šlapinimosi problemos bei nuolatinis nuovargis.

Dažniausiai IS vadinama autoimunine liga, nes ją lemia imuninės sistemos klaida – tačiau kai kurie tyrėjai linkę vartoti terminą „imuninio atsako“ liga, kadangi iki šiol neras­ta specifinių ligą sukeliančių baltymų.

Iššaukiantys veiksniai: kas paskatina ligą?

Išsėtinės sklerozės pradžios mechanizmas vis dar nėra iki galo aiškus. Didžiausias dėmesys skiriamas keliems rizikos veiksniams – mūsų genams, aplinkos įtakai, infekcijoms ir tam tikroms gyvenimo būdo ypatybėms.

• Lytis. IS dažniau nustatoma moterims – jos serga maždaug tris kartus dažniau nei vyrai. Manoma, kad tai gali lemti lytinių hormonų skirtumai, ypač estrogeno įtaka.
• Amžius. Liga dažniausiai diagnozuojama 20–40 metų žmonėms, tačiau gali pasitaikyti ir vaikams arba vyresniems nei 50 metų asmenims.
• Etniškumas. IS pasitaiko daugelyje tautybių, tačiau dažniau serga šiaurės Europos kilmės baltaodžiai.

Genetinis paveldimumas

Nors nėra tiesioginės genetinio paveldėjimo linijos iš kartos į kartą, tam tikrų genų kombinacijos padidina polinkį IS. Pavyzdžiui, jei bent vienas iš tėvų ar brolis/sesuo serga, jūsų pačių rizika išauga iki 2–5 %. Identical dvyniai serga IS net iki 30 % dažniau, jei ši liga nustatyta jų antrai pusei.

Plačios genetinių tyrimų apimtys parodė, kad egzistuoja šimtai DNR pokyčių, galinčių prisidėti prie paveldimos imuninės sistemos ypatybių ir IS vystymosi. Visgi vien tik genetiniai veiksniai neužtikrina ligos atsiradimo – reikia ir išorinių, aplinkos paskatų.

Aplinkos veiksniai

Mokslininkai išskyrė keletą aplinkos faktorių, stipriai susijusių su IS išsivystymu:

• Vitaminas D. Žemas šio vitamino lygis kraujyje didina IS riziką bei lemia aktyvesnę ligos eigą. Vitaminas D gaunamas per saulės šviesą, taip pat valgant tam tikrus produktus (pvz., riebias žuvis) ar vartojant papildus. Nors aiškiai kiekio ribos, galinčios apsaugoti nuo ligos, dar nėra nustatyta, verta pasitikrinti vitaminą D, ypač jei priklausote rizikos grupei.
• Rūkymas. Cigaretės smarkiai didina sergamumo IS tikimybę ir greitina ligos progresavimą. Kenksmingi dūmų komponentai gali tiesiogiai žaloti nervines ląsteles ar skatinti uždegimą.
• Nutukimas. Per didelis kūno svoris, ypač vaikystėje ar paauglystėje, susijęs su didesne IS tikimybe. Riebalų sankaupos skatina lėtinį uždegimą organizme, kuris yra bendras IS ir nutukimo bruožas.
• Geografinė padėtis. Gyvenantieji toliau nuo pusiaujo dažniau susiduria su mažesniu saulės kiekiu ir atitinkamai žemesniu vitamino D lygiu. Tai gali paaiškinti didesnį IS paplitimą aukštesnėse platumose.
• Žarnyno mikrobioma. Pastaruoju metu daugėja duomenų apie ryšį tarp žarnyno sveikatos ir IS. Dieta, antibiotikų vartojimas, rūkymas, nutukimas – visa tai veikia mūsų žarnyno bakterijas ir gali turėti įtakos imuninės sistemos reakcijoms.
• Galvos traumos. Kartotinės galvos traumos jauname amžiuje, nors ir nedaugeliu atvejų, gali kelti didesnę IS riziką ateityje.

Infekcijos ir išsėtinė sklerozė

Manoma, jog kai kurie mikroorganizmai, pavyzdžiui, virusai ar tam tikros bakterijos, gali būti tais išoriniais dirgikliais, kurie ligos požymius išprovokuoja polinkį turintiems asmenims. Didžiausias dėmesys skiriamas Epstein-Barr virusui, kuris dažniausiai sukelia infekcinę mononukleozę. Susirgus šia infekcija paauglystėje ar jauname amžiuje, IS tikimybė vėliau labai išauga, ypač jei kartu veikia ir genetiniai ar kiti rizikos faktoriai.

• Bakterijos: Chlamydia pneumoniae ir kai kurios kitos, sukeliančios kvėpavimo takų ar maisto toksikozes.
• Virusai: Epstein–Barr, žmogaus herpes virusai, kai kurios retrovirusų rūšys.

Nors kai kurie virusai ar bakterijos siejami su IS, pati liga nėra užkrečiama ir negali būti perduota artimiesiems per kontaktą ar oro lašelius.

Prevencija ir gyvenimo kokybė

Šiuo metu nėra garantuoto būdo visiškai užkirsti kelią IS, nes daug svarbių veiksnių, pavyzdžiui, mūsų genetika ar etninė kilmė, nepriklauso nuo mūsų pasirinkimų. Tačiau keli kasdieniai žingsniai gali padėti sumažinti riziką arba sušvelninti ligos eigą tiems, kuriems IS jau diagnozuota:

• Rūkymo atsisakymas
• Kūno svorio kontrolė – sveika mityba ir fizinis aktyvumas
• Tinkamas vitamino D kiekis kraujyje
• Reguliarūs sveikatos patikrinimai, užtikrinant laiku užkirstą kelią infekcijoms ar kitoms komplikacijoms

Sergantieji IS, be gydytojų paskirtos terapijos, kartais ieško palaikymo bendraminčių grupėse. Tokia emocinė ir praktinė pagalba gali padėti geriau susidoroti su kasdieniais iššūkiais.

Santrauka

Išsėtinė sklerozė kyla dėl sudėtingos imuninio, genetinio ir aplinkos veiksnių sąveikos. Ligos pradžios ar eigos nuspėti negalima, bet metant rūkyti, rūpinantis normaliu kūno svoriu ir reguliariai lankantis pas gydytojus galima padėti sumažinti riziką ar sulėtinti ligos progresavimą. Sveika gyvensena išlieka svarbiausia prevencijos strategija tiems, kuriems šios ligos išvengti itin norisi.