Kaip elgtis, kai demencija sergantis žmogus kalba apie savižudybę

Susidūrus su artimu žmogumi, sergančiu Alzheimerio liga ar kita demencija, kuris kalba apie savižudybę, gali kilti daug klausimų: kaip reaguoti, ko klausti bei ką daryti, kad padėtumėte? Kiekvienas atvejis individualus, tačiau svarbu žinoti rizikos ženklus ir veiksmingus žingsnius pagalbos procese.

Rizikos veiksniai ir kaip juos atpažinti

Žmonės, kuriems diagnozuota demencija, gali turėti didesnę savižudybės riziką. Tai ypač aktualu neseniai diagnozuotiems, tiems, kurie anksčiau sirgo depresija ar yra gydyti nuo psichikos sutrikimų. Taip pat didesnė rizika pastebima, jei asmuo vartoja antidepresantus ar vaistus nuo nerimo.

Kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad didžiausią grėsmę kelia tie, kurių pažintinės funkcijos išlieka aukštos lyginant su kitais demenciją turinčiais žmonėmis, bei tie, kurie anksčiau bandė nusižudyti.

Aplinkybių įtaka rizikai

Įdomu pastebėti, kad žmonės, gyvenantys slaugos namuose ar panašiose įstaigose, paprastai susiduria su mažesne savižudybės rizika. Tai daugiausia lemia didesnė priežiūra ir personalo dėmesys bei ligos progresavimas artėjant prie sunkesnių etapų. Palyginimui, tie, kurie gyvena vieni, gali būti pažeidžiamesni.

Suaugusiųjų, kuriems buvo nustatyta didesnė savižudybės rizika, dažniausias pasirinktas savižudybės būdas – šaunamasis ginklas, tačiau gyventojams globos įstaigose tai nebuvo prieinama. Tokiose vietose dažnesnė priežastis – vaistų perdozavimas ar smurto prieš save formos, kurioms nereikia specialių priemonių.

Depresijos nustatymas ir pagalba

Labai svarbu atidžiai stebėti, ar demencija sergantis žmogus nepatiria depresijos. Įvairūs tyrimai parodė, kad depresija lydi iki ketvirtadalio kraujagysline demencija sergančių asmenų, apie šešiolika procentų sergančių Alzheimerio liga ir daugiau nei penktadalį tų, kuriems diagnozuota lengva demencijos forma.

Tikslus depresijos įvertinimas ir jos gydymas gali ne tik ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę, bet ir sumažinti savižudybės riziką. Pagalba gali būti tiek be vaistų (pavyzdžiui, konsultacijos), tiek ir naudojant antidepresantus, priklausomai nuo poreikio.

Kaip reaguoti į savižudiškas mintis

Situacijos įvertinimas

Pirmiausia svarbu nustatyti, ar kyla reali grėsmė žmogaus saugumui. Paklauskite savęs: ar jis gyvena vienas ar yra nuolatinės priežiūros įstaigoje? Ar anksčiau buvo bandymų pakenkti sau? Ar žmogaus mąstymas ir sprendimų priėmimo gebėjimai neatitiko realybės dėl progresuojančios demencijos?

Ne visada tiesioginės užuominos apie mirtį ar norą „išeiti“ tiesiogiai reiškia ketinimą nusižudyti – svarbu pasikalbėti ir suprasti tikrąsias mintis bei ketinimus.

Išsiaiškinkite apie planą

Būkite atviri ir tiesmuki: paklauskite, ar žmogus galvoja apie konkrečius žingsnius, ar jau sugalvojo, kaip galėtų pakenkti sau. Šis klausimas gali padėti įvertinti, ar rizika didelė, ar žmogus tik išgyvena stiprius jausmus susidūrus su liga.

Vertinkite galimybę įgyvendinti ketinimus

Tyrinėkite ir fizines, ir psichologines galimybes – ar žmogus turi priemonių ar būdų įgyvendinti savo ketinimus? Kai kuriais atvejais noras gali būti realus, tačiau dėl ligos arba aplinkybių jo negalima įgyvendinti. Tada rizika tampa mažesnė.

Saugumo plano sudarymas

Kad ir kokioje stadijoje būtų ligos eiga, galima sudaryti saugumo planą. Tai susitarimas parašytas ar aptartas žodžiu: jei žmogus pajus, kad gali pakenkti sau, jis turėtų apie tai pranešti artimiesiems arba specialistui ir taikyti konkrečius apsaugos veiksmus.

Praktinė pagalba ir bendradarbiavimas

Kilus nerimui dėl žmogaus minčių ar elgesio, būtinai praneškite apie savo pastebėjimus jo gydytojui. Specialistas įvertins, ar reikalingas gydymas, papildomi tyrimai, o galbūt paskirs atitinkamą medikamentinę ar psichologinę pagalbą.

Jei esate ne šeimos narys, informuokite žmogaus atstovą ar globėją apie susidariusią situaciją, kad jie galėtų kartu ieškoti sprendimų ir stebėti būklę – nereikia manyti, jog jie viską žino. Kuo daugiau žmonių įsitraukia, tuo didesnė tikimybė užtikrinti saugumą ir laiku sureaguoti.

Didinkite priežiūrą ir paramą

Jei žmogus gyvenamųjų paslaugų įstaigoje, galima svarstyti dažnesnę būklės stebėseną, pavyzdžiui, užtikrinant patikrinimą kas 15 minučių. O jei jis gyvena namuose, pasirūpinkite, kad dažniau lankytųsi šeimos nariai, slaugytojai, savanoriai ar dvasininkai.

Kai kyla didelė grėsmė, reikia apsvarstyti galimybę laikinai paguldyti žmogų į specializuotą psichiatrijos ligoninę ar išnaudoti trumpalaikės dienos stacionaro paslaugas. Čia jis gali sulaukti terapijos ir paramos kelias valandas per dieną, kelių savaičių laikotarpyje, kol būklė pagerės.

Ieškokite pagalbos – ne vieni

Jeigu jaučiatės pasimetę ar abejojate, kaip elgtis, nepabijokite kreiptis pagalbos į kitus šeimos narius, bendruomenės paslaugas ar sveikatos priežiūros specialistus. Kiekvienas žingsnis svarbus, o bendras sprendimų priėmimas padeda ne tik pasijausti tvirčiau, bet ir surasti geriausią kelią padėti artimajam išgyventi sudėtingą laiką ir pagerinti gyvenimo kokybę.