Kaip smegenys valdo rijimą

Nors nurijimas gali pasirodyti paprastas kasdienis veiksmas, iš tiesų tai vienas sudėtingiausių procesų žmogaus organizme. Šio judesio sėkmei reikia puikiai suderintos smegenų, nervų bei įvairių raumenų veiklos. Jei pasitaiko sutrikimų, jie ženkliai paveikia kasdienybę ir gyvenimo kokybę.

Nervai ir raumenys, atsakingi už nurijimą

Kai ryjame, veikia eilė sudėtingai koordinuojamų raumenų: burnos, ryklės (gerklės), gerklų (balso dėžutės) ir stemplės. Šiuos raumenis valdo tam tikros galvos nervų poros – vadinamieji galviniai nervai.

• Trigeminalinis (V)
• Veidinis (VII)
• Liežuvinis-ryklinis (IX)
• Klajoklinis (X)
• Poliežuvinis (XII)

Dauguma šių nervų išeina iš pailgųjų smegenų srityje esančios galvos smegenų kamieno dalies. Galviniai nervai leidžia mums ne tik jausti skonį ir kvapą, bet ir atlikti veido, liežuvio, akių judesius ar net gūžtelėti pečiais. Keli iš šių nervų ypač svarbūs kramtymo ir maisto rijimo procesams.

Šiuos nervus valdo ir koordinuoja įvairios struktūros smegenyse, vadinamos „rijimo centrais“. Jie yra ne tik žievėje (pavyzdžiui, pirminiame motoriniame lauke), bet ir giliai pailgosiose smegenyse bei galvos nervų branduoliuose.

Kaip smegenys valdo rijimą

Rijimo procesas prasideda sąmoningu sprendimu – šį veiksmą inicijuoja tam tikros smegenų srities (kaip priecentrinė vingis ar apatinis užpakalinis vingis) ląstelės. Visa informacija galiausiai perduodama į pailgųjų smegenų „rijimo centrą“, kuris sujungia signalus ir pradeda refleksinius rijimo judesius.

Tačiau signalai rijimui prasideda jau burnos ertmėje, kai jutiminiai nervai analizuoja, kas yra burnoje: maisto kiekį, temperatūrą, konsistenciją. Tokia informacija siunčiama į specialų smegenų jutimo centrą. Ten ji apdorojama ir lemia, kaip efektyviai veiks kramtymo ir rijimo raumenys.

Kokios gali būti rijimo sutrikimų pasekmės

Kramtant maistas susmulkinamas, suvilgomas seilėmis ir susidaro tarsi slidus maisto gumulėlis, kurį saugu nuryti. Rijstam procesui progresuojant, nervinės sistemos dėka užsidaro gerklų anga – epiglotas dengia kvėpavimo takus. Tai svarbu, kad maistas ar skysčiai nepatektų į kvėpavimo sistemą.

Jei šis mechanizmas sutrinka arba gerklų sandarumas išlieka nepakankamas, gali įvykti smaugimas. Rimta komplikacija yra maisto patekimas į kvėpavimo takus (aspiracija), kas ilgainiui gali sukelti uždegimus ar plaučių uždegimą. Ypač didelę grėsmę tai kelia po insulto ar sutrikus nervų veiklai. Ilgalaikiai rijimo sunkumai gali tapti prastos mitybos ar dehidratacijos priežastimi.

Rijimo pokyčiai po insulto

Įvairios centrinės nervų sistemos dalys dalyvauja rijimo procese, tad jų pažeidimai (insultas, sklerozė, Parkinsono liga ar demencija) gali iššaukti ryškius rijimo sutrikimus.

Pailgosiose smegenyse yra sunkiai pakeičiamas „rijimo valdymo centras“. Net nedidelis insultas šioje srityje gali sutrikdyti refleksus tiek, kad kartais tenka taikyti laikinas ar nuolatines pagalbines mitybos priemones, pavyzdžiui, maitinimą per zondą. Taip siekiama sumažinti užspringimo ir kvėpavimo takų komplikacijų riziką, kol stebima, ar rijimo funkcija neatsistatys natūraliai.

Ankstyvas rijimo sutrikimo nustatymas ir mitybos palaikymas padeda išvengti tolesnių sveikatos pablogėjimų, ypač pirmosiomis dienomis po insulto.

Kaip prisitaikyti prie rijimo sunkumų

Nors gyvenimas su rijimo sunkumais kartais tampa iššūkiu, išvystyti metodai ir specialistų pagalba leidžia saugiai prisitaikyti. Kalbos ir rijimo terapeutai padeda pritaikyti tinkamą mitybą, keisti maisto tekstūrą ar pasirinkti saugius skysčius.

Be to, specialūs pratimai, tokie kaip supraglotinis rijimas ar Mendelsono manevras, treniruoja rijimo raumenis. Derinant šiuos pratimus su tinkamomis priemonėmis – šaukštu, puodeliu ar šiaudeliu – galima pagerinti saugų ir efektyvų maisto patekimą į skrandį.