Migdolo formos kūno sandara

Migdolas – tai svarbi smegenų dalis, atsakinga už mūsų emocijas, prisiminimų formavimą ir greitą reakciją į pavojų, vadinamą kovos arba bėgimo atsaku. Šios struktūros yra dvi, savo forma primenančios migdolų riešutus, ir jos slypi giliai smegenyse, šalia jų pamatinės dalies. Abi kartu, dar vadinamos migdolo kompleksu, sudaro centrinę limbinės sistemos dalį.

Anatomija

Migdolai – tai neuronų telkiniai, sudarantys vos apie 0,3 % viso smegenų tūrio. Jų išsidėstymas žmogaus ir gyvūnų organizme iki galo nėra aiškus, tačiau tyrimai parodė, kad didesnis migdolo dydis gali sietis su platesniu socialiniu gyvenimu. Migdolas apima bent 13 skirtingų branduolių. Jie paprastai skirstomi į tris pagrindines grupes:

• Lateralinis ir pamatinis branduoliai (taip pat vadinami pamatiniu-šoniniu branduoliu)
• Centrinis-vidurinis branduolys
• Kortikalinis branduolys (išorinėje smegenų žievės dalyje)

Migdolai įsikūrę smilkininėje skiltyje, kiek priekyje nuo hipokampo – būtent šioje smegenų srityje formuojasi prisiminimai ir apdorojama kalba bei garsai. Limbinė sistema, kurios dalis ir yra migdolas, driekiasi per smilkinio ir apatinę kaktos sritį. Migdolas palaiko glaudų ryšį su hipokampu, kuris informaciją siunčia kitoms smegenų sritims – pavyzdžiui, pagumburiui (hormonų reguliacijai), gumburui (sensorinės ir motorinės informacijos perdavimui) bei žievei.

Galima įsivaizduoti, kad migdolas veikia tarsi informacijos šaltinis, priimantis signalus iš visų mūsų pojūčių ir vidaus organų, juos apdorojantis ir perduodantis tolimesniam įvertinimui prieš galutinį veiksmą.

Funkcijos

Migdolai nuolat stebi, analizuoja ir perduoda informaciją tarp prefrontalinės bei smilkininės smegenų sričių ir pagumburio. Jie atsakingi už mūsų emocines reakcijas į aplinką – pavyzdžiui, įvertina grėsmę ir paleidžia kovos arba bėgimo mechanizmą.

Kai kyla grėsmė, migdolas siunčia signalą pagumburiui veikti per autonominę nervų sistemą ir pradėti streso hormonų išsiskyrimą. Dėl to mes galime patirti širdies plakimo padažnėjimą, suaktyvėjusį kvėpavimą, prakaitavimą ar staigų energijos šuolį – visa tai vyksta dar iki tol, kol galvosime, kas nutiko. Todėl kartais sureaguojame (pavyzdžiui, šokame į šoną nuo artėjančios mašinos) net nespėję suvokti situacijos.

Kiekvienas migdolo komponentas turi savitas užduotis:

• Pamatis-šoninis branduolys reguliuoja mūsų elgsenos ir fiziologines reakcijas streso metu.
• Centrinis migdolas lemia emocinius atsakus – tokius kaip baimė ar nerimas – reaguojant į specifinius dirgiklius.
• Pratęstas migdolas (stria terminalis telkinys) glaudžiai siejamas su nerimo ir streso valdymu.

Migdolai daro įtaką ir socialiniam elgesiui – padeda atpažinti emocijas kituose žmonėse, vertinti jų patikimumą, išlaikyti asmeninę erdvę. Jie skiria teigiamą ar neigiamą prasmę patirtims, todėl galime išgyventi laimės ar traumos momentus. Tokiu būdu mūsų ankstesni išgyvenimai padeda susiformuoti įpročiams, kurie lemia sprendimus ateityje ir motyvuoja siekti apdovanojimų ar išvengti pavojaus.

Susijusios būklės

Migdolo veiklos sutrikimai veikia emocijų apdorojimą, prisiminimų susidarymą bei išsaugojimą, taip pat mokymąsi per asociacijas. Todėl migdolas susijęs su įvairiais neurologiniais ir psichikos sutrikimais.

Pastebėta, kad potrauminio streso sindromu sergantiems žmonėms būdingas sumažėjęs migdolo dydis bei padidėjęs aktyvumas šioje smegenų srityje. Tai siejama su stipresne baimės jausmo užfiksavimo reakcija ir itin aktyviu streso atsaku. Vis dėlto neaišku, ar sumažėjęs migdolas didina polinkį į šią būklę, ar tai yra jos pasekmė.

Neretai migdolo per didelis “budrumas” pasireiškia ir kitomis baimės ar nerimo būsenomis, įskaitant panikos atakas ar fobijas. Prie migdolo veiklos sutrikimų gali prisidėti tiek ankstyvos vaikystės traumos, tiek genetika, tiek medžiagų apykaitos nesklandumai smegenyse. Visa tai iššaukia nenormalų baimių išgyvenimą ar net neracionalią baimę dėl galimų panikos priepuolių.

Priklausomybių atveju migdolas susieja malonią vaisto patirtį su aplinka ir elgesiu, sukeldamas norą kartoti veiksmą. Tačiau migdolas taip pat lemia neigiamas emocijas, kai narkotiko nėra – tai gali skatinti atkryčių atsiradimą. Siekiant padėti atsisakyti priklausomybės, tiriamas gilus smegenų stimuliavimas, ypač taikant jį pamatiškai-šoniniui branduoliui.

Depresijos atveju migdolo aktyvumas dažnai išlieka padidėjęs – manoma, kad sutrikus išoriniams smegenų sričių ryšiams, keičiasi ir pačio migdolo veikla. Tačiau kai kuriems pacientams būtent migdolo pokyčiai sukelia pakitimus kitose smegenų žievės srityse. Kai migdolas praranda gebėjimą priskirti teigiamą vertę veikloms ar objektams, žmogui sunku patirti pasitenkinimą, suprasti savo vertę ir megzti ryšius – tai gali lemti žemą savivertę bei bendrą gyvenimo prasmės stoką.

Migdolų tūris ir jų veikla mažėja pažengus Alzheimerio ligai – ypač dėl sunkaus bendravimo tarp migdolo ir hipokampo, ko pasekmė – silpnesnė naujų prisiminimų ir emocijų formavimosi funkcija.

Tyrimai su pelėmis atskleidė, kad įmanoma skatinti kamieninių ląstelių atsikūrimą migdolo srityje, tad ateityje gali būti kuriamos naujos migdolo būklių gydymo galimybės.

Urbach-Wiethe sindromas (lipoidinė proteinozė) – labai reta genetinė liga, pasireiškianti užkimusiu balsu ir kolageno sankaupomis odoje nuo gimimo. Daugumai šį sindromą turinčių žmonių nustatoma migdolo srities pažeidimų dėl nervinių ląstelių kalcifikacijos. Dėl to kai kurie praranda gebėjimą atpažinti ar jausti baimę – net žvelgdami į grėsmingai atrodančius veidus lieka abejingi pavojui. Šios būklės gydymo nėra – taikomos tik simptomų lengvinimo priemonės.

Korsakovo sindromas dažniausiai kyla paveikus smegenis – dėl traumos, virusinių infekcijų ar degeneracinių ligų, tokių kaip Alzheimerio. Šį retą neurologinį sutrikimą turintys asmenys gali patirti atminties sutrikimą, keistus potraukius (pvz., į burną deda įvairius daiktus), labai keistą elgesį ir net stipriai pasikeitusį seksualumą. Tokie pokyčiai dažniausiai siejami su migdolo pažeidimais abiejose smilkininėse skiltyse: tai sukelia neadekvačius emocinius atsakus, kurių būdingiausi – agresyvumas, abejingumas ir baimės nejautrumas.