Trumpas liežuvio pasaitėlis kūdikiams (ankyloglosija): simptomai, priežastys, gydymas
Sužinosite
- Kaip atrodo liežuvio pasaitėlis?
- Kuo skiriasi įprastas liežuvis ir pasaitėlio būklė?
- Kodėl atsiranda liežuvio pasaitėlis?
- Iš kokių požymių atpažinti liežuvio pasaitėlį?
- Ar liežuvio pasaitėlis visada turi įtakos kalbai?
- Kaip diagnozuojamas liežuvio pasaitėlis?
- Ar ir suaugusieji gali turėti liežuvio pasaitėlį?
- Liežuvio pasaitėlio gydymo būdai
- Galimos liežuvio pasaitėlio komplikacijos
- Kokios yra chirurginio gydymo rizikos?
- Ar būtinas gydymas?
Liežuvio pasaitėlis, dar vadinamas ankiloglosija, yra būklė, kai kūdikis gimsta su sumažintu liežuvio judrumu. Kad liežuvis atliktų savo funkcijas, jam reikalingas beveik visiškas laisvumas burnos ertmėje – toks judrumas leidžia teisingai kalbėti, nuryti maistą, pašalinti trupinius iš burnos ir palaikyti burnos švarą.
Kaip atrodo liežuvio pasaitėlis?
Liežuvio pasaitėlis susijęs su trumpu, storu ar per įtemptu audinio ruoželiu, kuris sujungia liežuvio apatinę dalį su burnos dugnu. Sveikam žmogui ši plėvelė leidžia laisvai judėti liežuviui, tačiau esant šiai būklei pasaitėlis apriboja judesių diapazoną – nuo nežymaus apribojimo iki situacijos, kai praktiškai visas liežuvis „priklijuotas“ prie burnos dugno.
Kai kuriems kūdikiams liežuvis verkiant ar pakėlus gali atrodyti tarsi širdelės formos, gali nepasiekti gomurio, nesiekia lūpų, ar sunkiai juda iš vienos pusės į kitą. Žiūrint kūdikiui pravėrus burną yra pastebima, kad pasaitėlis labai įtemptas ar trumpas. Maždaug 10 % naujagimių nustatoma ankiloglosija.
Kuo skiriasi įprastas liežuvis ir pasaitėlio būklė?
Įprastai plonytis audinio ruoželis prijungia liežuvį prie burnos dugno, bet netrukdo laisvai judėti. Jei pasaitėlis per trumpas ar per storas, liežuvis tampa nejudrus ar juda tik dalinai, o tai gali turėti įtakos įvairioms veikloms: tiek kūdikystėje, tiek vaikystėje ar net suaugus.
Pasaitėlio formos: priekinis ir užpakalinis liežuvio pasaitėlis
- Priekinis pasaitėlis – dažniausiai, kai liežuvio apatinė dalis tiesiai už apatinių dantų yra tiesiogiai prisitvirtinusi prie burnos dugno. Ši forma lengvai pastebima žvelgiant į burną.
- Užpakalinis pasaitėlis – tai trumpas, įsitempęs pasaitėlis arčiau liežuvio šaknies. Jį sunkiau pamatyti, dažnai diagnozuojamas apčiuopa. Dėl skirtingų specialistų nuomonių, kai kur šis tipas laikomas ginčytinu, nes nėra vienareikšmių įrodymų, kad sukelia realių problemų.
Didžioji dalis naujagimių, kuriems nustatoma ši būklė, turi priekinį liežuvio pasaitėlį.
Kodėl atsiranda liežuvio pasaitėlis?
Dar vaisiaus vystymosi metu būna laikotarpis, kai liežuvio pasaitėlis būna pilnai prisitvirtinęs prie liežuvio. Vėliau šis audinys turi išplonėti ir atskilti, palikdamas pakankamai laisvės liežuvio judėjimui. Kartais šis procesas neįvyksta. Priežastys dažnai lieka nežinomos, bet pastebėta, kad ankiloglosija gali kartotis šeimose. Dažniau ši būklė pasitaiko berniukams ir pirmagimiams, o vaiko rasė ar etninė kilmė įtakos neturi.
Iš kokių požymių atpažinti liežuvio pasaitėlį?
Dažniausiai ši būklė pastebima, jei kūdikis patiria sunkumų žindymo metu. Galite įtarti ankiloglosiją, jei kūdikis:
- Nesugeba tinkamai priglusti prie krūties
- Čiulpia neefektyviai, daugiau „kramto“ nei čiulpia
- Lėtai auga svoris, nors maitinama pakankamai dažnai
- Maitinasi ilgai, bet greit pavargsta ir vėl reikalauja maisto
- Būna neramus, suirzęs prie krūties
- Žindymo metu girdimas klikčiojantis garsas
- Atrodo, kad visada alkanas
Tėvai taip pat gali susidurti su:
- Krūtinės skausmu žindant ir po maitinimo
- Spenelių skausmingumu ar įtrūkimais
- Krūties uždegimu
- Sumažėjusiu pieno kiekiu
Vyresniems vaikams galima pastebėti:
- Sunkumus ištarti garsus, ypač „t“, „th“, „d“, „r“, „l“ ir „s“
- Ribotą liežuvio iškišimą, apsunkintą jo judėjimą arčiau nosies ar nuo vieno burnos krašto prie kito
- Nesugebėjimą paliesti ledų porcijos liežuviu arba sunkumus grojant pučiamaisiais instrumentais
Ar liežuvio pasaitėlis visada turi įtakos kalbai?
Ši būklė nesulėtina kalbos vystymosi, bet dėl riboto liežuvio judėjimo gali kilti sunkumų ištarti tam tikrus garsus. Visgi, liežuvio pasaitėlis nebūtinai yra vienintelė galimų kalbos problemų priežastis. Tyrimai rodo, kad skirtumų tarp operuotų ir neoperuotų vaikų kalbos raidoje gali ir nebūti.
Kaip diagnozuojamas liežuvio pasaitėlis?
Būklės nustatymui pakanka apžiūros – gydytojas įvertins liežuvio, burnos ertmės ir dantų būklę, paprašys atlikti tam tikrus liežuvio judesius ar garsus. Mažiems vaikams apžiūra atliekama su specialiu mediniu pagaliuku. Paprastai diagnozė nustatoma remiantis judesių ribotumu ir pasaitėlio išvaizda.
Ar ir suaugusieji gali turėti liežuvio pasaitėlį?
Taip, jei vaikystėje ši problema buvo nepastebėta ar negydyta, liežuvio pasaitėlis gali likti ir suaugus. Kai kuriems tai nesukelia jokių sunkumų, tačiau kiti gali susidurti su:
- Prasta burnos higiena dėl nesugebėjimo išvalyti likučių tarp dantų
- Kalbos aiškumo ar tam tikrų garsų tarimo sunkumais
- Apribotomis galimybėmis mėgautis maistu, bučiuotis ar groti pučiamaisiais instrumentais
Liežuvio pasaitėlio gydymo būdai
Nors kai kurie gydytojai rekomenduoja gydymą kuo anksčiau, dažnai taikoma ir palaukti, stebėti vaiko būklę laikui bėgant. Kai kuriais atvejais, pasaitėlis gali išplonėti savaime, o gydymas nereikalingas. Prieš operacinius sprendimus dažnai rekomenduojama pasitelkti logopedą ar žindymo konsultantą.
Chirurginiai metodai
- Frenotomija – greita ir paprasta procedūra, kurios metu specialiomis žirklėmis perkerpamas pasaitėlis. Skausmo ar kraujavimo beveik nėra, o kūdikis dažniausia gali iškart žįsti.
- Frenektomija – šios operacijos metu pasaitėlis pašalinamas visiškai, o ne tik įkerpamas.
- Frenuloplastika – taikoma storesniam ar problematiško pasaitėlio atvejui, naudojama sudėtingesnė technika, gali prireikti keleto siūlių, kurios vėliau savaime ištirpsta. Kai kuriose įstaigose procedūrai naudojamas lazeris.
Po operacijos, kad pasaitėlis nepriaugtų atgal, gydytojas gali rekomenduoti specialius liežuvio judesių pratimus, ypač kūdikiams. Vyresniems vaikams šie pratimai dažniausiai nebūtini.
Galimos liežuvio pasaitėlio komplikacijos
Nepaisant to, ar būklė gydoma, ar ne, pasekmės gali pasireikšti per laiką. Nedažnai pasitaiko, kad neoperuotas pasaitėlis sukelia tokias bėdas kaip:
- Dantų problemos: karieso rizika, uždegimai, tarpelių tarp dantų susidarymas
- Dažnas seilėtekis, burnos gleivinės skausmingumas
- Sukimasis ar springimas stambesniuose maisto kąsniuose
- Kvėpavimo sunkumai valgant kietą maistą arba atliekant paprastus veiksmus, kaip ledų laižymas ar bučiavimasis
- Kalbiniai sunkumai, ypač tariant įvairius garsus, tarkim, „r“
Kokios yra chirurginio gydymo rizikos?
Pasaitėlio operacijos paprastai būna saugios ir sėkmingos, tačiau galimos rizikos yra:
- Kraujavimas
- Liežuvio ar seilių liaukų pažeidimas
- Uždegimas ar infekcija
- Randų susidarymas, galintis kiek apriboti liežuvio judesius
- Su narkoze susijusios reakcijos, jei vaikas operuojamas su bendra nejautra
- Galimybė, kad chirurginė intervencija visiškai neišspręs problemos
Ar būtinas gydymas?
Ligos eiga labai individuali – vieniems vaikams ar suaugusiesiems liežuvio pasaitėlis nesukelia jokių nemalonumų, o kitiems trukdo maitintis, kalbėti ar prižiūrėti burnos higieną. Sprendimą dėl gydymo verta aptarti su gydytoju – kartais užtenka stebėti situaciją, o kartais pasirenkamas operacinis sprendimas. Procedūra dažniausiai atliekama kūdikiams ar mažiems vaikams, tačiau prireikus ją galima atlikti ir suaugus.
Jei pastebite, kad vaiko ar jūsų paties gyvenimo kokybė kenčia dėl šios būklės, pasitarkite su gydytoju dėl tinkamiausio sprendimo.