Ar reikia turėti tam tikrus genus, kad būtum jautrus gliutenui?

Nors tyrimai apie ne celiakijos gluteninį jautrumą tik pradedami ir nėra gausu pakartotinių studijų, paaiškėjo, kad šiam jautrumui nereikalingi tie patys genetiniai variantai, kurie lemia celiakijos ligą. Kitaip tariant, gluteninis jautrumas gali pasireikšti ir tiems, kurie neturi vadinamų “celiakijos genų”.

Gluteninio jautrumo genetinės prielaidos

Kol kas mokslininkai dar tik bando išsiaiškinti, kaip paveldimumas siejasi su ne celiakijos gluteniniu jautrumu. Vis dėlto žinoma, kad celiakijai bene visada reikia turėti konkrečius genus – dažniausiai HLA-DQ2 ar HLA-DQ8. Būtent jų buvimu ar nebuvimu gydytojai dažnai remiasi diagnozuodami arba atmetinėdami celiakijos tikimybę – jei šių genų žmogus neturi, celiakija beveik neįmanoma.

Kita vertus, žmonėms, kurie turi gluteninį jautrumą, šios genetinės sąsajos kur kas neaiškesnės. Pirmi tyrimai rodo, kad gluteninis jautrumas gali išsivystyti ir tiems, kurie neturi tipinių celiakijos genų.

HLA-DQ genai ir jų reikšmė

Maždaug trečdalio žmonių genetiniame kode yra vadinamieji HLA-DQ genai, susiję su celiakijos rizika. Tai dar nereiškia, kad liga tikrai išsivystys – tik tiek, kad organizmas turi genetinį polinkį. HLA-DQ genų šeima turi kelis tipus: HLA-DQ1, HLA-DQ2, HLA-DQ3, HLA-DQ4. Kai kurie šių genų variantai dar skirstomi į smulkesnes atmainas, pavyzdžiui, HLA-DQ3 turi variantus HLA-DQ7, HLA-DQ8 ir HLA-DQ9.

Žmogus paveldi du šios šeimos genus – po vieną iš kiekvieno tėvo. Gaunami įvairūs deriniai, kai kurie iš jų susiję su didesne celiakijos ar gluteninio jautrumo tikimybe.

Kokie genai gali lemti gluteninį jautrumą?

Tyrime, kuriame buvo lyginami žmonės su gluteniniu jautrumu ir tie, kuriems celiakija nustatyta itin tiksliais metodais, pastebėta: tik apie pusė gluteniniam jautrumui jautrių asmenų turi DQ2 arba DQ8 genus. Tai rodo, kad šie genai žymiai dažnesni tarp celiakiją turinčių asmenų, bet gluteniniam jautrumui jų visgi nebūtinai reikia. Tiesa, sensitiviems žmonėms DQ2 ir DQ8 genai sutinkami dažniau nei visuomenėje apskritai, tad visiško dėsningumo kol kas nepavyko išaiškinti.

Kiti genetiniai veiksniai

Kai kurie mokslininkai iškelia hipotezę, kad ir kiti HLA-DQ šeimos genai (pavyzdžiui, HLA-DQ1 ar HLA-DQ3) gali didinti jautrumą glitimui. Pagal vieną šių teorijų, tik žmonės, turintys dvi HLA-DQ4 kopijas (tai labai reta), gali būti visiškai atsparūs gluteniniam jautrumui, o visi kiti turi bent jau minimalią genetinę riziką. Tuo tarpu tie, kurie paveldi po dvi tam tikrų variantų, pvz., HLA-DQ7 ar HLA-DQ2, kopijas, gali susidurti su itin stipria reakcija į glitimą ar sunkia celiakijos forma.

Visgi šios išvados dar nėra galutinai patvirtintos didesniuose tyrimuose, todėl verčia diskutuoti – akivaizdu, kad ne vien genetika lemia gluteninio jautrumo išsivystymą.

Ar genetiniai testai gali padėti?

Kol kas tyrinėtojai vis dar tik sprendžia, kokia dalis gluteniniam jautrumui ar celiakijai priskiriamų atvejų iš tiesų susijusi su genais, o kiek lemia kitos aplinkybės. Dėl to genetiniai tyrimai šiuo metu retai naudojami nustatant gluteninį jautrumą – nėra pakankamai duomenų, kad jie būtų tikslūs ar padėtų priimti aiškų sprendimą.

Visgi, jei tyrimai bus tęsiami ir ateityje taps aišku, kaip skirtingi genai prisideda prie jautrumo glitimui, tikėtina, kad atsiras ir patikimesnių diagnostikos būdų. Svarbu žinoti, kad net jei neturite celiakijai būdingų genų, vis tiek galite reaguoti į glitimą – įtakos gali turėti ir kiti genetiniai ar aplinkos veiksniai.