Viskas, ką turite žinoti apie insultą

Insultas – tai gyvybei pavojinga būklė, kai kraujas nepasiekia tam tikros smegenų dalies arba smegenyse prasideda kraujavimas. Tokia situacija sukelia smegenų pažeidimą, kuris gali pasireikšti vienos kūno pusės silpnumu ar nejautra, regėjimo sutrikimais, kalbos problemomis, sąmonės netekimu ir kitais simptomais.

Insulto požymiai

Pirmieji insulto požymiai neretai prasideda staiga – žmogus gali jausti nutirpimą ar silpnumą, ypač vienoje kūno pusėje. Taip pat pastebimi regėjimo pokyčiai bei galvos svaigimas. Sunkiais atvejais asmuo gali būti nebegali aiškiai kalbėti ar įvardinti savo būsenos, todėl aplinkiniams svarbu kuo greičiau ieškoti pagalbos.

• Veidas: viena veido pusė gali būti nukarusi, pasikeičia šypsena, gali varvėti seilės ar užsimerkti viena akis.
• Rankos: gali nusilpti arba tirpti viena ranka, koja ar pėda, galūnės dažnai tampa nevaldomos.
• Kalba: kalbėjimas gali tapti neaiškus ar užstrigti, sunku suprasti kitų kalbą ar sudėlioti žodžius į sakinius.
• Laikas: kiekviena minutė yra svarbi – kuo greičiau suteikiama pagalba, tuo didesnės tikimybės atsigauti.

Moterims insulto rizika didesnė viso gyvenimo metu, o tam įtakos turi ne tik ilgaamžiškumas, bet ir tam tikri gyvenimo etapai – nėštumas, kontraceptinės tabletės bei hormoniniai pokyčiai po menopauzės.

Be įprastų simptomų, moterys kartkartėmis patiria ir mažiau akivaizdžius požymius: gali varginti nuovargis, pykinimas, lengvas galvos svaigimas. Tai gali apsunkinti laiku nustatyti insultą.

Insulto rūšys

Skiriami keli insulto tipai, tačiau visų jų esmė – tam tikros smegenų dalies nepakankamas aprūpinimas krauju. Skiriasi tik priežastys ir šios būklės eiga.

• Išeminio insulto metu kraujotaka sustoja dėl užsikimšusios kraujagyslės. Deguonies trūkumas sukelia laipsnišką smegenų ląstelių žūtį toje srityje, kurią maitina pažeista kraujagyslė.
• Kraujavimo (hemoraginio) insulto metu plyšta smegenų arterija ir įvyksta kraujavimas. Kraujas spaudžia aplinkinius audinius, sukelia tinimą bei pridaro papildomą žalą, nes pažeista sritis nustoja gauti kraują.
• Pereinamoji išeminė ataka (TIA) dar vadinama „mini insultu“. Šiuo atveju kraujotaka sutrinka tik trumpam, todėl simptomai išnyksta greitai – kartais per kelias minutes, bet iki 24 valandų. Toks atvejis yra signalas apie padidėjusią insulto grėsmę ateityje.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Daugelį insulto riziką didinančių veiksnių galima valdyti – tai lemia gyvenimo būdas, mityba, tam tikros ligos. Svarbiausias – rūkymas, kuris ypač žalingas kraujagyslėms. Kiti riziką didinantys įpročiai yra:

• per didelis alkoholio vartojimas,
• menkas fizinis aktyvumas,
• nuolatinis, stiprus stresas,
• nesubalansuota mityba.

Didėjant amžiui, insulto tikimybė auga, ypač jei sergama tam tikromis ligomis arba yra paveldėtas polinkis. Aterosklerozė, kai kraujagyslės susiaurėja ir sukietėja, itin svarbus rizikos veiksnys. Ją skatina:

• aukštas kraujospūdis,
• širdies ligos, nereguliarus ritmas, širdies nepakankamumas,
• cukrinis diabetas,
• padidėję riebalai ir cholesterolis kraujyje,
• nutukimas.

Kiti veiksniai: amžius, šeimos istorija, lėtinės uždegiminės ar kraujagyslių ligos, sunkios infekcijos, onkologinės ligos.

Kaip nustatomas insultas

Insultas diagnozuojamas atsižvelgiant į simptomus ir gydytojo apžiūros rezultatus. Tiksliam nustatymui dažniausiai skiriami papildomi tyrimai.

• Smegenų vaizdiniai tyrimai – kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT) padeda nustatyti, ar įvyko kraujavimas ar išemija.
• Kraujagyslių tyrimai – angiografija (KT arba MRT pagrindu) atskleidžia kraujo tekėjimo sutrikimus ar užsikimšimus.
• Kraujo tyrimai nėra skirti insulto diagnozei, tačiau padeda nustatyti rizikos veiksnius, pavyzdžiui, padidėjusį cholesterolį ar diabetą.
• Elektrokardiograma parodo širdies ritmo sutrikimus ar kitus pokyčius, galinčius lemti insultą.
• Širdies echoskopija įvertina širdies būklę ir ieško galimų kraujo krešulių šaltinių.
• Miego arterijų echoskopija padeda aptikti jų susiaurėjimą ar ligas, galinčias kelti insulto grėsmę.

Kartais atliekant vaizdo tyrimus galite būti aptikta ir ankstesnių, jokių simptomų nesukėlusių, insultų. Daugybiniai insultai ilgainiui veikia nepriklausomybę ir net žmogaus asmenybę.

Insulto gydymas

Gydymas pradedamas kuo anksčiau – kuo greičiau įvertinama būklė ir nustatomas insulto tipas, tuo geresnės galimybės pagerinti prognozę. Pirmiausia stabilizuojama bendra paciento būklė: palaikomas optimalus kraujo spaudimas, gliukozė, skysčių balansas.

• Išeminiam insultui dažnai taikomi intraveniniai kraujo skystintojai.
• Kai kuriais atvejais vaistai įšvirkščiami tiesiai į kraujo krešulį.
• Krešulio šalinimui naudojamos chirurginės procedūros – per kateterį mechaniniu būdu krešulys gali būti pašalintas iš smegenų kraujagyslių.
• Esant kraujavimui gali prireikti operacijos, kad būtų pašalintas susikaupęs kraujas.
• Didelio tinimo atveju atliekama kraniotomija – pašalinama dalis kaukolės slėgiui sumažinti.

Pirmosiomis dienomis po insulto svarbus nuolatinis gyvybinių funkcijų stebėjimas: neurologiniai rodikliai, skysčių ir elektrolitų pusiausvyra, arterinis kraujospūdis, cukraus kiekis kraujyje. Pažeistos smegenų sritys gali išprovokuoti traukulius, todėl kartais prireikia prieštraukulinių vaistų.

Atsigavimas po insulto

Gijimo procesas po insulto dažniausiai vyksta palaipsniui. Dalį žmonių lydi ilgalaikiai sutrikimai, tačiau daug ką nulemia greitas gydymas ir pastovus reabilitacijos planas. Svarbu suprasti, kad pagerėjimas ne visada būna tiesus kelias – tenka domėtis savo sveikata ir būti kantriems.

Komplikacijų galima išvengti, jei imamasi prevencinių žingsnių. Pavyzdžiui, dėl sutrikusio rijimo padidėja rizika užspringti ar susirgti plaučių uždegimu. O galūnių silpnumas, nejautra ir regos sutrikimai dažnai priveda prie griuvimų ar pragulų.

Reabilitacija po insulto

• Fizinė terapija padeda atgauti raumenų jėgą ir judesių kontrolę.
• Logopedo pagalba reikalinga kalbai ir rijimui lavinti, kad būtų išvengta užspringimo ar aspiracinės pneumonijos.
• Ergoterapija moko, kaip saugiai susitvarkyti su kasdieniais darbais ir kuo ilgiau išlikti savarankiškiems.

Insulto simptomai gali keistis pirmomis dienomis, tačiau, jei gydymas pradedamas per pirmąsias valandas, pasveikimo tikimybė išlieka didesnė. Atsigavimas dažniausiai vyksta per kelias savaites, tačiau kai kurie žmonės toliau tobulėja net metus ar ilgiau.

Nedidelį insultą patyręs, geros sveikatos žmogus dažnai atsigauna greičiau nei tas, kuris turėjo stiprų insultą ar serga kitomis lėtinėmis ligomis. Gydymas ir pagalba artimajam po insulto reikalauja nemažai laiko, pastangų ir kantrybės – dėl to labai svarbus profesionalų palaikymas.

Kuo daugiau pagalbos ir praktiškų patarimų gausite, tuo lengviau bus pasirūpinti žmogumi. Draugų, artimųjų pagalba bei palaikymo grupės gali reikšmingai palengvinti kasdienybę.

Prevencija – kaip išvengti insulto

Insulto prevencija būtina kiekvienam. Profilaktinės apžiūros ir atitinkami tyrimai leidžia nustatyti rizikos veiksnius iš anksto.

Tvarkant arba gydant rizikos veiksnius, galima ženkliai sumažinti insulto tikimybę. Jei insultas jau įvyko, vis vien labai svarbu imtis prevencijos, nes pasikartojantis insultas sukelia dar didesnę negalią.

• Meskite rūkyti.
• Gydykite padidėjusį kraujospūdį.
• Prižiūrėkite cukraus kiekį, jei sergate diabetu.
• Mažinkite cholesterolio kiekį kraujyje dieta ir pagal poreikį vaistais.
• Kreipkitės gydymo dėl širdies ligų ir kraujagyslių problemų.
• Kreipkitės į specialistus, jei diagnozuotos lėtinės uždegiminės ligos ar kraujagyslių susirgimai.

Dauguma rizikos veiksnių dažnai nesukelia jokių simptomų, todėl reguliarios apžiūros pas gydytoją padeda laiku juos nustatyti.

Perspektyvos po insulto

Insulto eiga ir pasekmės kiekvienam gali būti labai skirtingos – įtakos turi insulto tipas, vieta, mastas ir bendroji sveikata. Kartais po insulto tenka keisti įprastą gyvenimo būdą – atsisakyti vairavimo, naudoti judėjimo priemones, laikytis specialios mitybos.

Būklę galima ženkliai pagerinti atpažinus bei mažinant rizikos veiksnius – taip sumažinama ir pasikartojančio insulto tikimybė. Po insulto tokią patirtį turėję žmonės susiduria su apie 12 proc. rizika per penkerius metus patirti kitą insultą – ypač jei prieš tai įvyko stiprus ar kraujavimo pobūdžio insultas.