Psichikos sveikata: reaktyviojo prisirišimo sutrikimas

Reaktyviojo prieraišumo sutrikimas gali būti sudėtingas tiek diagnozuoti, tiek gydyti. Vaikų psichikos sveikatos problemos nustatomos remiantis jų elgesiu ir pasireiškiančiais požymiais. Jei vaikui atsiranda nerimą keliančių simptomų, pradžioje gydytojas apžvelgia vaiko medicininę istoriją bei raidos eigą. Nors specifinių laboratorinių tyrimų šiam sutrikimui nėra, gali būti atliekami įvairūs papildomi tyrimai, pavyzdžiui, kraujo tyrimas ar neurovaizdiniai tyrimai. Tai padeda atmesti kitas galimas ligas ar priežastis, kurios galėtų paaiškinti vaiko elgesio pokyčius.

Diagnozės nustatymo žingsniai

Jei fizinių sveikatos problemų nerandama, dažnai kreipiamasi į vaikų ir paauglių psichikos sveikatos specialistus. Šie gydytojai psichiatrai ar psichologai specializuojasi vaikų emocinių ir elgesio problemų diagnostikoje ir gydyme. Prieš nustatant konkretų sutrikimą, visų pirma stengiamasi atmesti kitus galimus paaiškinimus, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimus.

Diagnozuojant prieraišumo sutrikimus, naudojamos specialios apklausos ir vertinimo metodai. Vertinama ne tik tai, ką pasako tėvai ar globėjai, bet ir tiesiogiai stebimas vaiko elgesys, emocinės reakcijos bei bendravimo ypatumai.

Gydymo tikslai ir priemonės

Pagrindinis gydymo tikslas – užtikrinti vaikui saugią aplinką, ypač jei anksčiau patirta nepriežiūra ar smurtas. Kita svarbi užduotis – padėti vaikui formuoti tvirtą, sveiką ryšį su rūpestingu globėju.

Didelė dalis pagalbos sutelkta į tėvus arba globėjus: konsultacijos padeda suprasti vaiko poreikius ir keisti bendravimo būdus. Kartais siūloma tėvystės įgūdžių ugdymas, kad būtų stiprinamas abipusis ryšys su vaiku.

Gydymas gali apimti ir žaidimų terapiją. Tai metodas, kurio metu vaikas ir globėjas per žaidimą gali išreikšti jausmus, nuogąstavimus ir poreikius, o gydytojas padeda šią informaciją suprasti ir tinkamai į ją reaguoti.

Vaistų, tiesiogiai skirtų šiam sutrikimui gydyti, nėra. Tačiau kai kuriais atvejais, kai pasireiškia sunkūs elgesio sunkumai, pavyzdžiui, stiprus pyktis ar miego problemos, gali būti skiriami vaistai šiems simptomams valdyti.

Diskusijų sulaukia kai kurios alternatyvios praktikos, tokios kaip „laikymo terapija“ ar „atgimimo“ metodai. Nėra patikimų įrodymų apie tokių technikų veiksmingumą, be to, jos gali būti netgi žalingos vaikui.

Prevencija: kaip padėti vaikui iš anksto

Svarbiausia – kuo anksčiau pastebėti pirmus prisirišimo sunkumus ir nedelsti kreiptis pagalbos. Nors ne visada įmanoma visiškai išvengti šio sutrikimo, tam tikri įpročiai bei auginimo būdai gali sumažinti jo riziką.

• Reguliariai leiskite laiką su vaiku: žaiskite, kalbėkitės, palaikykite akių kontaktą, dažnai šypsokitės.
• Stenkitės suprasti, kaip vaikas komunikuoja savo poreikius – atskirkite skirtingo verkimo tipus, reaguokite į juos jautriai.
• Būdami su vaiku, parodykite šilumą ir rūpestį, ypač kasdienėse situacijose, tokiose kaip maudymas ar maitinimas.
• Bendraudami naudokite raminantį balsą, švelnią mimiką ir nelikite abejingi, kai vaikas ieško jūsų dėmesio.
• Dalyvaukite mokymuose ar užsiėmimuose kartu su vaiku – tai puiki galimybė įgauti naujų auginimo įgūdžių.

Gyvenimo perspektyvos ir galimos pasekmės

Negydomas prieraišumo sutrikimas gali bloginti vaiko raidą įvairiose srityse – tiek emocinėje, tiek fizinėje ar socialinėje. Tokie vaikai dažniau susiduria su depresija, polinkiu į agresyvų ar destruktyvų elgesį, turi mokymosi sunkumų, dažnai negeba kurti tvirtų ryšių, žema jų savivertė. Taip pat didėja rizika susirgti valgymo sutrikimais ar priklausomybe nuo alkoholio ar kitų medžiagų.

Pradėjus tinkamą gydymą, daugelis vaikų mokosi pasitikėti kitais žmonėmis, geba užmegzti artimus santykius ir sėkmingai prisitaiko bendruomenėje.