Kaip nuspręsti, ar reikia operacijos, jei po PKR plyšimo jaučiatės geriau

Priekinio kryžminio raiščio (PKR) plyšimai yra gana dažni tarp sportuojančių žmonių, o šis sužalojimas neretai pareikalauja chirurginės rekonstrukcijos. Kai raištis plyšta, kelio sąnarys dažnai tampa nestabilus – ypač sportuojant, atliekant staigius posūkius ar keičiant judėjimo kryptį. Dėl šios nestabilumo daugelis sportininkų gali jaustis taip, tarsi kelis “lūžtų” ar linktų žaidžiant futbolą, krepšinį ar kitus aktyvius žaidimus.

Sužalojimas ir gijimo eiga

Nukentėjus nuo PKR plyšimo, įprasta greitai pajusti stiprų kelio skausmą ir patinimą. Dažnai patiriamą traumą lydi aiškiai juntamas trakštelėjimas – tai ženklas, kad raištis plyšo. Koja paprastai išsipučia per kelias valandas, nes pažeistas raištis sukelia vidinį kraujavimą sąnaryje.

Pradinėmis dienomis sužalojimas ima rimtai varginti – gali būti sunku atsiremti į koją ar net judėti. Tačiau kai tinimas ir skausmas pamažu atslūgsta, daugeliui žmonių vėl atsiranda galimybė vaikščioti be didelių sunkumų. Gera savijauta neretai sukelia norą kuo greičiau grįžti prie kasdienės veiklos ar sporto.

Svarbūs pasirinkimai po traumos

Nemažai pacientų, kuriems plyšo PKR, ima abejoti, ar tikrai būtina operacija, ypač jei skausmas sumažėjo ir kelio sąnarys atrodo tvirtas. Reabilitacija po rekonstrukcijos gali trukti nuo trijų iki šešių mėnesių – tai ilgas procesas, kai kelis atrodo beveik visiškai atsigavęs. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad sužalojimas ne toks rimtas ir galbūt užteks nechirurginio gydymo.

Gijimo galimybės ir rizikos

Ilgą laiką buvo manoma, kad visiškai nutrūkęs priekinis kryžminis raištis savaime negali sugyti. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad kai kuriais atvejais raištis gali gyti spontaniškai, o pacientai galbūt vėl džiaugsis stabilia keliu net ir be operacijos. Visgi, tiems, kurie aktyviai užsiima sportu ir dažnai daro staigius posūkius, pilnai funkcionuojantis PKR yra būtinas.

Nors daugeliui vis dar rekomenduojama chirurginė rekonstrukcija, kartais pasitaiko atvejų, kai raištis gija be chirurginio įsikišimo. Vis dėlto neįmanoma iš anksto tiksliai nustatyti, kuriems pacientams savarankiškas gijimas bus sėkmingas, o kurie dėl nestabilumo ateityje reikalaus operacijos.

Be to, tiek po spontaniško gijimo, tiek po chirurginės rekonstrukcijos pasitaiko, kad raištis vėl plyšta ateityje.

Pasirinkimas priklauso nuo individualių aplinkybių

Nors kelio skausmas ir patinimas laikui bėgant mažėja, sprendimą dėl tolimesnio gydymo reikėtų priimti įvertinus ne tik savijautą. Labai svarbu atsižvelgti į gydytojo apžiūros rezultatus, magnetinio rezonanso tyrimo išvadas ir asmeninius tikslus. Kai kurie žmonės pasirenka stebėti situaciją ir suteikti kelio raiščiui galimybę gyti pačiam, tuo metu kiti nori kuo greičiau išspręsti problemą chirurginiu būdu ir tuoj pat pradėti reabilitaciją.

Kiekvienas atvejis individualus – tiek nechirurginis gydymas, tiek rekonstrukcija gali būti tinkami sprendimai priklausomai nuo aplinkybių. Pasitarti su gydytoju apie savo lūkesčius ir galimų gydymo būdų privalumus ar trūkumus – svarbus žingsnis siekiant geriausio rezultato.